Komentaras

Pirmiausia, Kristina, turėti savo nuomonę jau yra gerai. Ir aš džiaugiuosi, kad tu ją turi.

Reikšti savo nuomonę - jau antras žingsnis, priklausantis nuo mūsų ketinimų ir pasirinktos formos. Noriu manyti, jog tavo nuomonė tikrai atspindi tavo mintis ir vidinius poreikius, ne vien norą paprieštarauti mamai ar visiems kitiems.

Dažnai nėra vienos absoliučiai teisingos nuomonės. Jei žiūrėsi iš savo patirties ir suvokimo, tavo nuomonė bus teisinga, jei kito žmogaus akimis - jo nuomonė taip pat atrodys pagrįsta. Todėl diskusijos metu išreikšk savo požiūrį būtent kaip savo, ne kaip absoliučią tiesą. Tada kiti nesijaus užpulti ir kils mažiau konfliktų. Gali taip ir pasakyti „mano nuomone..., aš galvoju..., man atrodo..."

Kitas svarbus dalykas yra tikslas. Jeigu jis bus įžeisti kitą žmogų, žūtbūt išlikti nugalėtoja, įrodyti, kad jis klysta, - tikrai susipyksite. Tačiau jei išsakiusi savo nuomonę liksi atvira kito žmogaus požiūriui, pasistengsi suprasti ką jis sako ir gerbti, tuomet jūsų pokalbis tikrai bus įdomus. Ir niekas nebus nuskriaustas. Gali pati klausti: „Aš manau taip, o kaip jūs manote?" Domėkis kitų žmonių mintimis, jų patirtimi. Kai pajus, kad tu juos girdi, jie taip pat pradės nuoširdžiai tavęs klausyti.

Žinoma, jei sukyla stiprus pasipiktinimas ar kitokie neigiami jausmai, sunku klausytis ir reaguoti geranoriškai. Geriau padaryk pertraukėlę - išsiaiškink kaip jautiesi ir kas tave taip paveikė. Sau.

Sėkmės,
Sigita