Komentaras

Jūsų laiškas, Jūrate, man priminė, kiek sumaišties sukelia persipynę draugų – kolegų vaidmenys. Kartais tai palengvina, tačiau dažnai supainioja. Jeigu jūsų draugė būtų tik kolegė, viskas būtų daug aiškiau ir paprasčiau. Gal tokiu atveju palaikytumėte visus likusius savo kolegas, vietoje stovėjimo kitoje barikadų pusėje? Pabandykite sau įvardinti, kas būtų kitaip.

Panašu, kad jūs į situaciją žiūrite iš draugės pozicijų. O draugė – iš kolegės. Tačiau Jūratė - kolegė, tai ne tas pats, kas Jūratė – draugė. Santykių su pirmąja nutraukimas visiškai nereiškia, kad būtina atsisakyti draugystės. Nežinau, ar taip mąsto jūsų draugė, tačiau manau, galėtumėte su ja tai aptarti, galbūt tai ją nuramintų.

Susitikite ne darbo aplinkoje, kad šalia nebūtų primenančių žmonių, kad galėtumėte kalbėtis nuoširdžiai kaip artimi žmonės. Paklauskite kas, visgi, su ja vyksta, ką ji išgyvena, kaip mato situaciją. Pasidalinkite savo jausmais: baime prarasti draugę, pasimetimu, pykčiu, nuoskauda, bejėgiškumu...

Stenkitės suprasti. Draugės poelgiai taip pat yra pagrįsti. Išgirskite kuo.

Nebūtinai po šio pokalbio jūsų santykiai pasitaisys. Draugė gali likti ištikima savo pozicijai. Tačiau jūs būsite iš savo pusės padariusi viską ir vėliau galėsite prisiminusi šį santykį be sąžinės graužimo.

Linkiu, kad noras suprasti būtų abipusis,

Sigita