|
Naujienos  JAUSMŲ VIRTUVĖ | « grįžti atgal | | Aš nemoku reaguoti į konfliktus, tiek darbe, tiek šeimoje. Darbe stengiuosi vengti tokių situacijų, todėl bijau rodyti iniciatyvą, o jeigu kas nors pavyksta, bijau džiaugtis, nes yra aplink daug pavydžių žmonių, kurie vėliau „kiša pagalius i ratus“. Todėl nuopelnai „iškeliauja“ kitiems. Esu gabi, moku siekti tikslo, bet vos tik pajuntu kad gali kilti konfliktas, pradedu nerimauti, negaliu atsipalaiduoti, darau neteisingas išvadas ir pan. Nenoriu visą laiką būti prisitaikėle, bet tikriausiai man trūksta žinių ir įgūdžių konfliktų valdymui. Manau tai yra susiję su tuo, kad vaikystėje ir paauglystėje mūsų šeimoje dominavo tėvas, jis buvo labai griežtas, reiklus, viską žinantis, mama visada nusileisdavo "dėl šventos ramybės", aš su juo dažnai pykdavausi, matydavau kaip jis negarbingai elgiasi, bet jausdavausi bejėgė, nes jis tapdavo agresyvus.
Dabar auklėdama savo vaikus darau tas pačias klaidas, ypač kai supykstu, net žodžius naudoju tuos pačius juos bardama. Matau kaip skaudinu, bet nežinau kaip elgtis. Kai susipykstam su vyru, aš ilgą laiką nekalbu, tiesiog taip skaudu būna. Jis elgiasi perdėm maloniai, lyg nieko nebūtų atsitikę, o mane tai dar labiau nervina. Pastebėjau, kad konflikto metu ir aš tampu kažkokia agresyvi. Patarkite prašau, kaip elgtis konflikto metu su šeimos nariais bei kitais žmonėmis. Nenoriu ir aš kaip mano mama „dėl šventos ramybės“ nutylėti, pasitraukti, atsisakyti savo siekių. Gal čia problemų yra daugiau nei man atrodo. Ačiū. Žydrūnė. |
Komentaras.
Kaip supratau, Žydrūne, esate įvaldžiusi du elgesio variantus konfliktinėse situacijose. Vienas primena jūsų tėvo elgesį, yra agresyvus, kitas primena jūsų mamos elgesio stilių ir yra pasyvus, kaip jūs sakote, „dėl šventos ramybės“. Nė vienas jų nėra jums pilnai priimtinas.
Gera žinia yra ta, kad elgesio būdus galima keisti ir pasirinkimo variantų yra gerokai daugiau nei du.
Elgesio pasikeitimo pradžia yra dabartinio savo mąstymo peržiūrėjimas ir suvokimas. Kokiomis mintimis vadovaujatės, kad jos iššaukia tokį jūsų elgesį.
Kas iš esmės yra konfliktas? Išvertus iš lotynų kalbos, tai susidūrimas. Skirtingų norų, požiūrių, įsitikinimų. Tik susidūrimas. Tokiu atveju, atrodytų, galime susėsti ir išsiaiškinti kas kaip mano, kas ko nori ir rasti bendrą, geriausią visiems sprendimą. Čia mums koją pakiša mūsų jausmai ir neįvardinti poreikiai. Dažnai agresija ir kyla iš to, kad žmogus jaučiasi bejėgis patenkinti savo poreikį būti suprastu.
Pirma užduotis jums - atpažinti, kokie jausmai jums kyla konkrečioje konfliktinėje situacijoje. Atpažinkite ir surašykite juos visus, šiek tiek praplėsdama. Pykstate, kad kitas žmogus nori dalykų, kurie jums atrodo neverti dėmesio? Bijote, kad jis neišgirs ką norite jam pasakyti ar nekreips į tai dėmesio? Nuliūstate, nes manėte, jog mąstote vienodai?
Antra užduotis - iš to, ką, surašėte, pabandykite atpažinti savo poreikius. Tarkime, „bijau, kad neišgirs ką noriu jam pasakyti“. Reiškia, konfliktinėje situacijoje jums labai svarbu būti išgirsta. Taip išnagrinėkite visus įvardintus jausmus. Nes kiekvienas jausmas slepia poreikį.
Trečia užduotis – pagalvokite kaip galėtumėte tą poreikį realizuoti. Galbūt jis jums būdingas ne tik konfliktinėje situacijoje? Tarkime, galite atkreipti dėmesį kiek paprastose kasdieninėse situacijose jaučiatės suprasta vyro, vaikų, kolegų? Kiek pati juos suprantate?
Suvokdama kas vyksta, kaip jaučiatės ir ko norite toje situacijoje jūs įgaunate situacijos kontrolę. Situacija jūsų nebevaldo. O kokį elgesį rinktis – ar pajutusi užplūstant emocijas konflikto įkarštyje jūs sakysite STOP, aš pasakysiu kaip tave išgirdau, tada tu pasakyk kaip mane girdi; ar sakysite geriau dabar išsiskiriam kelioms minutėms, kad galėtume nusiraminti, o paskui grįžę apsvarstysime klausimą - nėra didelio skirtumo.
Sėkmės kelyje į didesnį sąmoningumą,
Sigita
|
|
