Kontaktai

UAB GALIMYBIŲ VYSTYMO CENTRAS

Gedimino g. 47, LT- 44242,  Kaunas

Tel. (8-615) 52003

info@gvc.lt

 

Galimybių vystymo centras

Reklamuokite taip pat ir savo puslapį

Onkologinių susirgimų priežastys

Šiais laikais vis labiau dažnėja onkologinių susirgimų, todėl dažnas iš mūsų susimąsto, kas tai per susirgimas ir kas įtakoja galimybes atsidurti onkologinių ligonių gretose.

Norint atsakyti į šį klausimą kas tai yra vėžys, reikia panagrinėti, ką apie tai mano citologija- mokslas apie ląstelę, jos sandarą, veiklą, vystymąsi, dauginimąsi, sąveikas. Daugelis mano, kad vėžys- tai kažkokia labai stipri ir galinga liga, galinti sunaikinti žmogaus organizmą. Citologija teigia priešingai- vėžinė ląstelė yra blogai organizuota ir silpna, ją atpažinusi organizmo imuninė sistema tuojau pat sunaikina. Bėda yra ta, kad jos yra neatpažįstamos. Todėl jos gali be paliovos daugintis, taip trukdydamos aplinkinėms ląstelėms atlikti savo funkcijas, sutrikdydamos jų metabolizmo procesus, kenkdamos ištisiems organams, organizmo sistemoms, taip dar labiau silpnindamos imunitetą.

Tai kas gi atsitinka, kad organizmo imuninė sistema nebesugeba atpažinti savo priešų ir laiku jų nesunaikina?

M.Hammeris ištyrė 10000 pacientų ir nustatė, kad visi jo tirti pacientai, prieš susirgdami vėžiu 1-3 metų laikotarpyje, patyrė dideles emocines traumas. Šios emocinės traumos sukelia pakitimus smegenyse, kuriuos galima matyti atlikus smegenų kompiuterinę tomogramą. Jis nustatė ryšius tarp emocinės traumos pobūdžio, jos įtakoto smegenų pakenkimo vietos ir vėžinio auglio lokalizacijos. Kadangi visą žmogaus imuninę sistemą valdo smegenyse esantys nervų centrai, tai, sutrikus šiai funkcijai kurioje nors smegenų vietoje, nebefunkcionuoja ir imuninė sistema. Todėl vėžinės ląstelės yra neatpažįstamos ir gali netrukdomai daugintis.

M.Hammeris teigia, kad norint geriausio gydymo rezultato, reikia išsiaiškinti, kokia psichologinė trauma galėjo įtakoti ligos eigą ir, dirbant psichologiniais metodais, ją reikia pašalinti. Tik atstačius normalią smegenų funkciją galima tikėtis visiško pasveikimo.

Aišku, šį susirgimą, kaip ir daugelį kitų įtakoja ne vien vidiniai, bet ir išoriniai veiksniai, tokie kaip kenksmingi aplinkos veiksniai bei patiriamas stresas. Šie veiksniai taip pat sekina imuninę sistemą, visą organizmą, silpnina jį. Kaupiantis stresui, išsenka organizmo resursai ir tokiame stovyje stiprus emocinis sukrėtimas gali būti nebepakeliamas be rimtų pasekmių tiek fizinei, tiek psichinei būklei.

Pikūnas J. ir Palujauskienė A. savo knygoje „Stresas“ rašo: „Reaguodamas į stresą žmogus nesąmoningai sutelkia visus savo fiziologinius resursus ir skiria juos „kovai arba bėgimui“. (Pikūnas J.,  Palujauskienė A. 2005.p.14) tačiau šiandieninis gyvenimas neleidžia mums nei „kovoti“, nei „bėgti“, socialinės situacijos reikalauja viską priimti ramiai. O šeimyniniai barniai ar nesklandumai darbe trunka ne vieną valandą ir net ne vieną dieną. Prie ilgalaikių sunkumų, sukeliančių stresą, priskiriami neįprasti įvykiai su neaiškia pabaiga, padidėjęs mokymosi krūvis ir pan.  Taip susikaupia streso nuosėdos. Kaip vidiniai ilgalaikio streso sukėlėjai yra nurodomi per dideli reikalavimai sau, primestų tikslų siekimas, norėjimas pasirodyti prieš aplinkinius kitokiu, negu yra iš tikrųjų.

Lėtinis stresas yra vienas iš onkologines ligas įtakojančių veiksnių, todėl, išmokus jį valdyti ir jo atsikratyti, galima ženkliai pagerinti organizmo atsparumą.

Sukaupto streso pašalinimui ir įtampų kūne atpalaidavimui labai naudingi įvairūs kvėpavimo pratimai bei meditacijos. Literatūroje gausu pavyzdžių, kur yra aprašomi ženklūs ligonių būklės pagerėjimai naudojant įvairias kvėpavimo bei vizualizacijos technikas. Šios technikos leidžia atpalaiduoti įtampas, esančias kūne, o tuo pačiu ir psichikoje. Medituojant pagerėja bendra kūno ir imuniteto būklė,  vystosi pozityvaus mąstymo įpročiai, auga pasitikėjimas savo jėgomis, mažėja nerimas.

Onkologinių ligonių asmenybiniai ypatumai

Kadangi onkologinių susirgimų riziką be išorinių faktorių įtakoja ir vidiniai, daug tyrinėtojų  dėmesio buvo skirta atsakyti į klausimus, kokie charakterio bruožai yra būdingi šiems žmonėms. Atlikti tyrimai parodė, kad sergantieji onkologinėmis ligomis labai dažnai yra anksti netekę savo artimųjų, nesugeba atvirai išreikšti savo priešiškų jausmų, nenutraukti „bambagysliniai“ santykiai su vienu iš tėvų, turi seksualinių problemų. Kaip „psichologiniai kancerogenai“ yra minima įvairūs traumuojantys gyvenimo įvykiai, reikšmingo objekto praradimas ir su tuo susijusios baimės, nesugebėjimas išspręsti konfliktus, užsitęsęs bejėgiškumas, beviltiškumas, depresiškumas.

. Taip pat tyrinėjant onkologinių ligonių psichikos ypatumus pastebėta, kad jie bendraujant dažnai laikosi „vaikiškos“ pozicijos, jie mano, jog viskas priklauso nuo aplinkybių (išorinis kontrolės lokusas), aukšti vertybiniai normatyvai, aukštas negatyvių situacijų priėmimo slenkstis, kognityvinėje sferoje yra sunkumų suprantant esminius požymius. Tokių pacientų tėvų šeimose dažniausiai dominuoja motina.

Dažniausiai onkologiniai susirgimai rodo, kad žmogaus gyvenime yra neišspręstų problemų, kurios vis stiprėjo veikiamos stresinių veiksnių, sukeldamos bejėgiškumo jausmą, atsisakymą kovoti. Tokia emocinė reakcija įtakoja eilę fiziologinių procesų, slopinančių organizmo gynybinius mechanizmus r sukuria sąlygas onkologiniams susirgimams.

Prie pagrindinių stresorių priskiriama bloga socialinė padėtis, socialinio statuso pasikeitimas, gyvenamos vietos pakeitimas, nepasitenkinimas darbu, dramatiški gyvenimo įvykiai, gyvenimo krizes.

Psichologinė pagalba onkologiniams ligoniams

Be abejonės, kai žmogui yra patvirtinama onkologinė diagnozė arba yra dar tik įtariamas šis susirgimas, jam gali padėti psichologinė pagalba.

N.Straker išskiria keturias stadijas, kurias gali pereiti sergantieji onkologinėmis ligomis. Tai yra diagnozės, pirminio gydymo ir tolesnė, pasikartojimo, galutinė.

Pirmoji, diagnozės fazė, gerai pažįstama daugeliui pacientų. Šokas, negalėjimas patikėti, susirūpinimas, depresija, kaltė, pyktis, kartėlis yra keičiami vilties, kad pradinis gydymas bus sėkmingas. Nors šioje fazėje psichoterapija gali labai padėti, kai kurie pacientai atsisako pagalbos. Pacientams, kurie prieš susirgdami laikėsi dietų, mankštinosi, sveikai gyveno, vėžio diagnozė yra ypač netikėta ir skaudi. Daugelis pacientų jaučia kaltę ir mano, kad patys įtakojo ligą, apkraudami savo imuninę sistemą begale streso.

Kai kurie pacientai norintys psichoterapijos yra užvaldyti mirties, priklausomybės  baimės, taip pat baimės netekti galios, patrauklumo, pajamų arba apimti egzistencinio apmąstymo apie gyvenimo prasmę. Kiti nepaiso gydytojų rekomendacijų dėl neigimo, depresijos, obsesinio paralyžiaus.

Alseikienė Z. pabrėžia, kad pacientų reakcija į diagnozę yra liūdesys ir sielvartas. Kadangi pati ligos diagnozė „asocijuojasi su kažkuo baisiu ir nenugalimu“, tai sukelia stresą.

Kadangi onkologiniai susirgimai yra psichosomatiniai, tai reiškia, kad jų atsiradimo mechanizmas veikia per psichikos, emocijų ir kūno ryšį. Emocinė ir psichinė įtampa sukuria blokus kūne, kurie pasireiškia raumenų įtampa. Tai, be abejo, neleidžia normaliai funkcionuoti imuninei sistemai. Geriausiai yra pradėti nuo to, kas duoda greičiausią rezultatą- gilus viso kūno raumenų atpalaidavimas. Tai padaryti yra žymiai lengviau, negu nuraminti psichiką arba įsisiūbavusiais emocijas, kuo ir pasižymi onkologiniai ligoniai. Veikiant refleksiniams ryšiams, gilus raumenų atsipalaidavimas sąlygoja emocijų ir proto nusiraminimą, malonių pojūčių atsiradimą, tuo pačiu aktyvina imuninę sistemą, leidžia jai efektyviau kovoti su onkologinėmis ląstelėmis.

Vienas iš vidinių streso veiksnių gali būti susikaupusios nuoskaudos, laiku neišreikštas pyktis. Įsisąmoninus savo nuoskaudas ir išmokus tinkamai išreikšti pyktį, išmokus atleisti ir neteisti, galima ženkliai pagerinti savo psichinę būseną. Reikia suprasti, kad didžiausias streso sukėlėjas yra ne kas kitas, bet pats žmogus, kuris vis aitrina savo žaizdas pastoviomis negatyviomis mintimis, niekaip negalėdamas atleisti savo skriaudėjams ir taip pats tapdamas savo nuoskaudų auka. Ne veltui visos didžiosios pasaulio religijos, ir ne tik jos, moko, kad mokėjimas atleisti- tai didžiulė dovana. Bet pirmiausiai reikia pradėti nuo atleidimo sau, nuo meilės sau, nuo susitaikymo su pačiu savimi. Psichoterapija gali padėti pacientui susigaudyti pačiam ir priimti tinkamus sprendimus.

Psichoterapeuto pastangos šiuo periodu yra pirmiausiai nukreiptos į adaptaciją ir atitinkamo elgesio pasirinkimą. Daugeliui pacientų padeda palaikomoji arba krizių intervencinė psichoterapija. Kai kuriais atvejais reikia antidepresantų, ypač kai yra diagnozuojama vėlyvesnėje onkologinės ligos stadijoje.

Antrojoje - pirminio gydymo ir tolesnėje fazėje - po chirurgijos, chemoterapijos ir/ar radiologijos, yra susiduriama su įvairias sumišusiais jausmais. Pacientas, nors ir patenkintas radikalaus gydymo rezultatais, bet turi susidurti su ateitimi, kuri yra sąlygota pablogėjusios sveikatos. Kai kurie į tai reaguoja neigimu, o kiti gali palūžti, nesusitaikyti. Kadangi visada išlieka ligos atsinaujinimo grėsmė, yra labai sunku pasiekti ir išlaikyti trapią adaptaciją. Kiti, kurie niekada anksčiau nesusimąstė apie savo mirtingumą, yra priversti pervertinti gyvenimo prioritetus, tikslus.

Pacientai, besikreipiantys dėl psichoterapijos šioje fazėje, fiziškai dažniausiai jaučiasi gerai. Vyrauja dėl patologiško charakterio atsiradę santykių ir/arba profesinės problemos. Įvertinant šiuos pacientus būtina atsižvelgti į jų diagnozes ir psichologinius poreikius. Jie paprastai supranta psichologinius pasikeitimus sukeliančio proceso naudą, priima pagalbą, turi stiprią motyvaciją. Jiems galima taikyti psichoanalizę, įžvalgų psichoterapiją.

Kadangi  pasąmonė sudaro didelę mūsų asmenybės dalį, ten slypi didžiuliai energijos resursai, kuriuos išlaisvinus, pagerėja gyvenimo kokybė. Pasąmonė mūsų gyvenime pasireiškia jausmais, sapnais ir intuicija. Nors mūsų kultūra yra orientuota į materialųjį pasaulį, tai nereiškia, kad galime visai nekreipti dėmesio į šiuos reiškinius. Juos analizuojant, galime gauti daug naudingos informacijos ir patarimų, kaip geriausiai pasielgti, kad pagerėtų gyvenimo kokybė. Kai kurie mokslininkai teigia, kad onkologinių ligų priežastimi gali būti ryšių su savo pasąmone pažeidimas, kai nustojama kreipti dėmesį į savo jausmus, nuojautas, elgiamasi neatsižvelgiant į tai, o taip, kai reikalauja iš mūsų aplinkiniai. Įvairios psichoterapijos technikos, tokios kaip psichoanalizė, humanistinė-egzistencinė, autohipnozės technikos ir pan., gali padėti susigaudyti savo pasąmoniniuose procesuose, atrasti sąmonės ir pasąmonės balansą.

Mituzaitė A. aprašo reabilitacijoje po onkologinių ligų gydymo taikomus psichoterapijos metodus. Pagrinde yra taikoma individuali ir grupinė psichoterapija, autogeninė treniruotė, kartais skiriami medikamentai. Vienas pagrindinių metodų- autogeninė treniruotė, kai naudojama savitaiga. Grupinės terapijos metu ligoniai su panašiomis problemomis dalijasi savo išgyvenimais, patirtimi. Tai labai pagerina ligonių emocinę sveikatą.

Sergantys onkologinėmis ligomis patiria daug emocinio, psichologinio ir fizinio streso, sąlygojamo tiek išorinių, tiek vidinių stresorių. Dažnai juos kamuoja nemiga, jų miego kokybė neleidžia organizmui pailsėti per naktį. Tai užsitęsusio streso pasekmės. Todėl jiems yra labai naudinga išmokti giliai atpalaiduoti raumenis ir patartina tai atlikti prieš miegą. Gilus atsipalaidavimas sukelia malonius pojūčius, padeda greičiau užmigti ir pagerina miego kokybę.

Trečiojoje – pasikartojimo fazėje - kartojasi diagnozės ir  pirminio gydymo stadijos. Tačiau išryškėja pagrindiniai skirtumai. Pacientas nebepasitiki vaistais, kaltina gydytojus ir save, atvirai reiškia savo nepasitenkinimą, nerimą, pyktį. Dažnai ieškoma alternatyvių gydymosi būdų, atsiranda problemos bendraujant su gydytojais, nesilaikoma jų rekomendacijų.

Psichoterapijos problemos primena problemas diagnozės ir pirminio gydymo fazėse, dažniausiai padeda krizių intervencijos ir palaikomoji psichoterapija. Kai kuriems pacientams reikia intensyvesnės individualios psichoterapijos. Kadangi šioje fazėje dažna neigimo reakcija, reikia ieškoti subtilių būdų susitarti su pacientu dėl psichoterapijos. Ligos pasikartojimas yra labai sunkus psichologiškai, neigimo reakcija dažnai būna neadekvati, tokiais atvejais gali padėti net konfrontacija, kuri suteikia galimybė apraudoti negrįžtamo ligos pagerėjimo galimybę ir padeda priimti sprendimą renkantis naują psichoterapijos kursą.

Tie pacientai, kurie turi labai svarbią priežastį gyventi, žymiai geriau pasiduoda gydymui, negu tie, kurie nemato gyvenimo prasmės. Todėl vienas iš pagrindinių psichoterapijos tikslų yra padėti  pacientams rasti savo gyvenimo prasmę, pašalinti tuos barjerus, kurie trukdo pajausti tikrą gyvenimo skonį.

Ketvirtoji- galutinė fazė yra sunkiausia. Dabartinės paliatyvios medicinos priemonės gali padėti sumažinti skausmą, nerimą, depresiją, padaryti juos pakenčiamus. Pacientai ir jų šeimos šioje fazėje dažniausiai kreipiasi ne vien tik dėl įvairių simptomų, tokių kaip kliedesiai, nerimas, depresija, bet ir nori sužinoti apie tai,  kada nutraukti aktyvią veiklą ir kaip toliau gyventi, kai žinai, jog tavo laikas baigiasi. Šiuo metu kai kurie pacientai nori pasišnekėti apie eutanaziją. Kartais pacientai realistiškiau už savo gydytojus vertina susidariusią situaciją ir tik nori palaikymo didvyriškai kovojant su liga. Jiems reikia pasišnekėti apie savo santykius su artimaisiais, jie bijo likti vieni, jiems reikia supratimo, padrąsinimo, tikėjimo į nemirtingumą paskatinimo, žavėjimosi jų vidine jėga ir pan. Terapinį poveikį turi paciento išklausimas, geranoriškumas, palaikymas, taktiškumas.

Nijolė