Per radijo stotį “Laisvoji banga” (104,5 FM Kaune) galėjote išgirsti mūsų centro psichologo komentarą Jūsų atsiųstam klausimui. Pateikiame klausimų archyvą.
Jei norite iškeltus klausimus aptarti konkrečiau, sulaukti palaikymo keičiant savo gyvenimą ar pasikalbėti apie čia neįvardintas problemas, skambinkite ar rašykite – susitarsime dėl asmeninio susitikimo.
“Labai gerai, kad nusprendėte ieškoti pagalbos, nes jūsų aprašyta situacija tikrai kelia nerimą ir susirūpinimą. Panašu, kad tai gali būti depresija, žinoma, norint tiksliau įvertinti, reikalingas susitikimas su jūsų sūnumi, arba, jei jis nesutiks kreiptis, išsamesnis pokalbis su jumis. Dėl konkretaus specialisto parašysiu Jums asmeniškai po laidos.
Kadangi rašote jūs, ne jūsų sūnus, man labai svarbi ir jūsų būsena. Paprastai būti šalia kenčiančio artimo žmogaus labai sunku. Kartais net sunkiau nei pačiam kentėti. Ypač kai tai yra vaikas, nesvarbu kokio amžiaus. Baisu pripažinti, kad kažkas ne taip. Baisu pamąstyti apie ateitį. Jaučiamės kalti,- gal ką ne taip padarėme, pražiūrėjome, per mažai rūpinomės; vieniši – pasikalbėti apie savo rūpestį dažnai nelabai yra su kuo, nes tema labai jautri. Gali kilti pyktis ant gyvenimo – už ką man ir mano artimam žmogui taip atsitiko, gailestis sau ir jam – kodėl jis negali būti toks kaip kiti, beviltiškumas – neaišku kaip jam padėti.
Kuriuos iš šių jausmų bejaustumėte, jie jūsų situacijoje natūralūs. Priimkite ir nesistenkite nuo jų bėgti, nes bėgimas visada atima daug jėgų, o jos šiuo metu jums ypač reikalingos.
Ištvermės,
Sigita”
| Pirmiausia, Kristina, turėti savo nuomonę jau yra gerai. Ir aš džiaugiuosi, kad tu ją turi. Reikšti savo nuomonę – jau antras žingsnis, priklausantis nuo mūsų ketinimų ir pasirinktos formos. Noriu manyti, jog tavo nuomonė tikrai atspindi tavo mintis ir vidinius poreikius, ne vien norą paprieštarauti mamai ar visiems kitiems. Dažnai nėra vienos absoliučiai teisingos nuomonės. Jei žiūrėsi iš savo patirties ir suvokimo, tavo nuomonė bus teisinga, jei kito žmogaus akimis – jo nuomonė taip pat atrodys pagrįsta. Todėl diskusijos metu išreikšk savo požiūrį būtent kaip savo, ne kaip absoliučią tiesą. Tada kiti nesijaus užpulti ir kils mažiau konfliktų. Gali taip ir pasakyti „mano nuomone…, aš galvoju…, man atrodo…” Kitas svarbus dalykas yra tikslas. Jeigu jis bus įžeisti kitą žmogų, žūtbūt išlikti nugalėtoja, įrodyti, kad jis klysta, – tikrai susipyksite. Tačiau jei išsakiusi savo nuomonę liksi atvira kito žmogaus požiūriui, pasistengsi suprasti ką jis sako ir gerbti, tuomet jūsų pokalbis tikrai bus įdomus. Ir niekas nebus nuskriaustas. Gali pati klausti: „Aš manau taip, o kaip jūs manote?” Domėkis kitų žmonių mintimis, jų patirtimi. Kai pajus, kad tu juos girdi, jie taip pat pradės nuoširdžiai tavęs klausyti. Žinoma, jei sukyla stiprus pasipiktinimas ar kitokie neigiami jausmai, sunku klausytis ir reaguoti geranoriškai. Geriau padaryk pertraukėlę – išsiaiškink kaip jautiesi ir kas tave taip paveikė. Sau. Sėkmės, Sigita |
| Internetas unikalus tuo, kad leidžia būti savimi kartu pilnai savimi nebūnant. Neturiu galvoje manipuliavimo ar apgaudinėjimo. Ne. Tiesiog tokie jau mes esame – daugumą informacijos gauname akimis. Iš kito žmogaus balso, judesių, stiliaus, elgesio. Bendraudami internetu kito žmogaus paveikslą papildome vaizduotės pagalba. Kurį laiką tas tinka. Tačiau iš jūsų klausimo matau, kad tokio dalinio pažinimo pradeda nebeužtekti, norite eiti toliau. Ir tai yra kryžkelė kurioje kyla dvejonės. Nemanau, kad ir jūs pats jaučiatės visiškai ramus. Tokioje situacijoje matau dvi baimes – baimę nusivilti ir baimę nepatikti pačiam. Vertinate ne tik jūs, bet ir jus. Ir nuo šio įspūdžio dažnai priklauso tolesnė jūsų draugystės eiga. Ką darytumėte, jei paaiškėtų, kad draugė atrodo ir elgiasi visiškai ne taip, kaip tikėjotės? Arba kaip jaustumėtės, jei po susitikimo parašytų, kad esate ne jos žmogus? Ką prarastumėte? Jeigu atsakysite į šiuos klausimus ir jūsų noras susitikti nepraeis, tuomet elkitės drąsiai ir ryžtingai – pakvieskite savo draugę į tikrą pasimatymą. Taip gausite visus atsakymus, nebereikės spėlioti ar gyventi iliuzija. Nors kartais taip norisi…. Drąsos jums, Sigita |
| Kaip supratau, Žydrūne, esate įvaldžiusi du elgesio variantus konfliktinėse situacijose. Vienas primena jūsų tėvo elgesį, yra agresyvus, kitas primena jūsų mamos elgesio stilių ir yra pasyvus, kaip jūs sakote, „dėl šventos ramybės“. Nė vienas jų nėra jums pilnai priimtinas. Gera žinia yra ta, kad elgesio būdus galima keisti ir pasirinkimo variantų yra gerokai daugiau nei du. Elgesio pasikeitimo pradžia yra dabartinio savo mąstymo peržiūrėjimas ir suvokimas. Kokiomis mintimis vadovaujatės, kad jos iššaukia tokį jūsų elgesį. Kas iš esmės yra konfliktas? Išvertus iš lotynų kalbos, tai susidūrimas. Skirtingų norų, požiūrių, įsitikinimų. Tik susidūrimas. Tokiu atveju, atrodytų, galime susėsti ir išsiaiškinti kas kaip mano, kas ko nori ir rasti bendrą, geriausią visiems sprendimą. Čia mums koją pakiša mūsų jausmai ir neįvardinti poreikiai. Dažnai agresija ir kyla iš to, kad žmogus jaučiasi bejėgis patenkinti savo poreikį būti suprastu. Pirma užduotis jums – atpažinti, kokie jausmai jums kyla konkrečioje konfliktinėje situacijoje. Atpažinkite ir surašykite juos visus, šiek tiek praplėsdama. Pykstate, kad kitas žmogus nori dalykų, kurie jums atrodo neverti dėmesio? Bijote, kad jis neišgirs ką norite jam pasakyti ar nekreips į tai dėmesio? Nuliūstate, nes manėte, jog mąstote vienodai? Antra užduotis – iš to, ką, surašėte, pabandykite atpažinti savo poreikius. Tarkime, „bijau, kad neišgirs ką noriu jam pasakyti“. Reiškia, konfliktinėje situacijoje jums labai svarbu būti išgirsta. Taip išnagrinėkite visus įvardintus jausmus. Nes kiekvienas jausmas slepia poreikį. Trečia užduotis – pagalvokite kaip galėtumėte tą poreikį realizuoti. Galbūt jis jums būdingas ne tik konfliktinėje situacijoje? Tarkime, galite atkreipti dėmesį kiek paprastose kasdieninėse situacijose jaučiatės suprasta vyro, vaikų, kolegų? Kiek pati juos suprantate? Suvokdama kas vyksta, kaip jaučiatės ir ko norite toje situacijoje jūs įgaunate situacijos kontrolę. Situacija jūsų nebevaldo. O kokį elgesį rinktis – ar pajutusi užplūstant emocijas konflikto įkarštyje jūs sakysite STOP, aš pasakysiu kaip tave išgirdau, tada tu pasakyk kaip mane girdi; ar sakysite geriau dabar išsiskiriam kelioms minutėms, kad galėtume nusiraminti, o paskui grįžę apsvarstysime klausimą – nėra didelio skirtumo. Sėkmės kelyje į didesnį sąmoningumą, Sigita |
| Žodžiai geresnis, laimingesnis yra labai abstraktūs, o tai reiškia, kad kiekvienam iš mūsų turi skirtingą prasmę. Aš pastebiu, kai žmonės sako, kad norėtų gyventi geriau, dažnai būna įsisukę į tam tikras nusistovėjusias veiklas, aiškius, įprastus santykius. Pritrūksta gyvybės. Pritrūksta iššūkio. Pranokti save, išsivaduoti iš įprastų normų, rėmų. Pajausti gyvenimą visu savimi. Kadangi klausiate, „ką padaryti“, vadinasi, laikote gyvenimą tam tikra prasme savo rankose. Šaunu. Nes tik taip galima jį kurti tokį, kokio jums norėtųsi. Kurti. Jūs esate kūrėjai. Kūryba šiuo atveju apima viską – savęs pažinimą, santykius su kitais žmonėmis, darbą, šeimą, meną ir t.t. Kūrybos jėga labai stipri. Jeigu tik jai atsiduodame. Jeigu įsiklausome į save ir leidžiamės nešami svajonės. Nes viduje turime visus atsakymus, žinome visus kelius. Ramiai atsisėskite ir pasakykite: „Aš – esu – savo – gyvenimo – kūrėjas“. Ir taip kelis kartus. Kol aiškiai pajusite rūpestingo šeimininko dvasią. Ir tada peržvelgę savo dabartinį gyvenimą pamatykite tas vietas, kurios jums šiuo momentu teikia mažiausiai džiaugsmo ir kur galėtumėte pridėti savo kuriančią ranką, įlieti daugiau gyvybės. Leiskite iškilti norimam vaizdui, kad ir koks jis būtų netikėtas. O tada beliks sudaryti veiksmų planą. Sėkmės kuriant gyvenimą, Sigita |
| Suprantu jūsų, Marija, rūpestį. Man tik kyla klausimas – ar visada verta daryti, kad būtų taika ir ramybė? Pasvarstykime kas iš tikrųjų vyksta tarp jūsų vaikų? Jie kovoja už savo vietą, savo erdvę, teisę joje būti. Beje, taip elgiasi beveik visi tokio amžiaus broliai ir seserys visame pasaulyje. Mokosi turėti savo nuomonę, pažįsta ir išbando save. Iš šalies žiūrint galbūt ir sunki, tačiau tai yra pati geriausia mokykla. Siekdami jūsų dėmesio ar kitų tikslų vaikai išbando aibę įvairiausių būdų, išmoksta derėtis, susidurti su priešinga kito nuomone, kartais net ir pralaimėti. Tegu mokosi. Net jeigu kartais tenka save parodyti ir jėga. Žinoma, jei tai rimta agresija, tada kitas klausimas. Tokiu atveju jūsų atsakomybė ją sustabdyti ir išsiaiškinti kas ir kaip atsitiko, kad situacija tapo nevaldoma. Būkite nešališka, t.y. nepalaikykite nė vieno vaiko pusės labiau nei kito. Nesakykite vyresniajam: „Tu didesnis ir protingesnis, tai nusileisk mažajam“. Jie abu sukuria konfliktinę situaciją ir dažniausiai nė vienas nebūna visiškas nuskriaustasis. Mažieji savo ruožtu turi kitų ginklų kaip suerzinti, išprovokuoti, o paskui prašyti suaugusių užtarimo apsimetus nekaltais 😉 Todėl, stenkitės, jei jau prireikia kištis į jų tarpusavio santykius ir vaidus, daryti tai objektyviai. Tada vaikai turės galimybę mokytis iš jūsų kaip elgtis konfliktinėse situacijose ir įgis įgūdžių, kurie vėliau gyvenime labai pravers. Iššūkis jums – priimti tokius vaikų santykių pokyčius kaip natūralų dalyką, augimo dalį. Ji laikina. Esu tikra, kad praėjus šiam sudėtingam etapui jie bus labai geri draugai. Kantrybės jums, Sigita |
| Panašu, Lina, kad mama vaidina labai svarbų vaidmenį jūsų gyvenime. Norite, kad ji pritartų, palaikytų, vertintų jūsų mintis, priimamus sprendimus. Kai ji to nedaro, pykstate, prieštaraujate, stengiatės įrodyti. Kažkur giliai giliai jūsų viduje gyvena maža mergytė, kuri labai nori būti priimta ir mylima. Kokį matyčiau kelią iš šios sudėtingų santykių situacijos? Atsigręžkite į save, skirkite sau dėmesio. Kiek jūs tikite ir pasitikite savimi, savo priimamais sprendimais? Kiek jaučiatės stipri ir ryžtinga? Susigrąžinkite tą galią – kurią atiduodate mamai – sau. Teisingos, pagrįstos nuomonės galią. Jūs esate savo gyvenimo ekspertė. Ir ne tik ekspertė, bet ir šeimininkė, kūrėja. Galite pradėti nuo rūpesčio ta mažąja mergaite savo viduje. Išgirskite ką ji sako, ko bijo ir padrąsinkite ją. Patikinkite, kad ji saugi, kad jūs rūpinatės ja ir mama išorėje jai jau nebereikalinga. Kai pradėsite save mylėti ir vertinti, nebereikės ieškoti pritarimo kituose žmonėse. Tada pastebėsite, kad santykiai su mama netikėtai pasikeitė. Jūs viena kitai netrukdote. Ir mama turi savo nuomonę, ir jūs turite. Ir abi su tuo gerai jaučiatės. Ir atvirkščiai. Kai pastebėsite, kad santykiai su mama gerėja, tai bus ženklas, kad einate teisingu savęs priėmimo keliu. Žinau, tai nelengvas kelias… Atvirumo ir nuoširdumo sau, Sigita |
| Mano akimis, viena gražiausių žmogaus savybių – galimybė kurti. Ir, pirmiausia, kurti savo gyvenimą. Tokį, kuriame galėtų atsiskleisti sugebėjimai, talentai, norai. Tam mes renkamės skirtingus kelius. Ką girdžiu, Andre, iš tavo klausimo,- kad jau esi atradusi šiandieninį savo kelią. Labai tuo džiaugiuosi. Ką dar girdžiu – kad tavo draugas nėra jo atradęs, arba jo pasirinktas gyvenimo būdas tau nepatinka, ir tu nori savo atrastą kelią pritaikyti jam. Kaip absoliučiai teisingą. Ar tikrai nori prisiimti atsakomybę ne tik už savo, bet ir už savo draugo gyvenimą? Dažnai taip elgiasi tėvai, kurie mano žiną, kas jų vaikui geriausia. Ką tada daro vaikai, nesvarbu kokio amžiaus būtų? Pyksta ir priešinasi. Kartais atvirai, kartais užslėptai: sutinka, bet kaupia nuoskaudas ir nepasitenkinimą. Nes giliai viduje jaučiame, kad jeigu mus verčia ką nors daryti, reiškia, laiko mažais, silpnais, nepasitiki mūsų sugebėjimu spręsti patiems, rinktis patiems. Pagalvok apie save – jei tave kas nors verstų elgtis taip, kaip tau atrodo neteisinga? Nesvarbu, kad tas žmogus būtų įsitikinęs savo gerais ketinimais, atmestum juos ir atšautum, kad pati geriau žinai. O kaip savo tolesnį gyvenimą įsivaizduoja tavo draugas? Juk jis, greičiausiai, taip pat turi svajonių ir norų. Galbūt, kad ir kaip būtų skaudu, nesusijusių su studijomis užsienyje. Bendrą sprendimą pavyks rasti tik tuo atveju, jeigu galėsite priimti vienas kito pasaulį tokius, kokie jie šiai dienai yra. Su pagarba ir be prievartos. Sigita |
| Suprantu, kad nerimaujate dėl savo sesers ir norite jai gero. Jūs kaip angelas sargas, nors ir pykstate, bet visada šalia: išklausote, patariate, paskolinate pinigų. Iš vienos pusės, tai tikrai seseriška ir gražu. Iš kitos,- pavojus kad jūsų sesuo taip ir pripras dalintis atsakomybe už savo gyvenimą su jumis. Juk taip lengviau – visada ištiesta jai pagalbos ranka. O jums nuo prisiimtos atsakomybės sunku. Juk ji ne jūsų. Juk ne apie vaiką kalbame, o apie suaugusį žmogų. Liaudis sako, kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Kartais, kad žmogus subręstų reikia patirti savo sprendimų pasekmes. Krizės situacijoje tai ypač paryškėja. Elkitės su savo seserimi kaip su bet kuriuo kitu suaugusiu žmogumi. Jūs turite teisę neaukoti savo interesų, neskolinti pinigų, jeigu jums pačiai jie reikalingi, arba paprašyti juos grąžinti; neatsiliepti į skambučius, jei jie drumsčia jūsų pačios ar jūsų šeimos ramybę. Atstatykite pažeistas savo ribas ir negyvenkite už seserį jos gyvenimo. Geriau gyvenkite savo. Galbūt, kai jūsų tarpusavio santykiuose atsiras daugiau laisvės, jums kils noras pažinti sesers pasaulį. Ne reikalauti, kad jis pasikeistų, o pažinti ir suprasti kaip gyvena jūsų sesuo iš tikrųjų. Sėkmės, Sigita |
| Jums pasisekė, nes žinote galutinį savo laukimo terminą. Nereikia spėlioti ir kankintis kada pagaliau tokia situacija baigsis. Tai, kaip mes jaučiame laiką, priklauso nuo požiūrio. Čia kaip su pesimistu ir optimistu. Jei pripilsite pusę stiklinės vandens, pesimistas sakys, kad pusiau tuščia, optimistas- kad pusiau pilna. Taip ir jūs, jei galvosite, jog liko dar 2 ilgi ir sunkūs mėnesiai, skaičiuosite kiekvieną valandą kiek čia dar kankintis, apsunkinsite save. Sakykite sau, kad liko tik 2. Nesureikšminkite šio laiko ir negalvokite ištisai apie savo vyrą. Taip ne tik depresija gali užpulti. Negalvokite apie savo šiuo momentu nepatenkintus poreikius. Nukreipkite savo mintis į tai, kas vyksta čia ir dabar, aplink jus. Išnaudokite kiekvieną minutę kiek įmanoma įdomiau, turiningiau. Susidarykite sąrašą dalykų, kuriuos jums malonu veikti. Įterpkite juos į kasdieninius užsiėmimus. Bendraukite su draugais, palikite vaikutį tėvams, kad galėtumėte atsipūsti ir atgauti pusiausvyrą. Pagalvokite apie savo santykius su vyru, ką gražaus jie jums duoda, kuo jie jums svarbūs. Pasakykite jam apie tai, kai aplankysite ligoninėje. Tikriausiai jis taip pat jūsų ilgisi, apie jus galvoja ir jam bus malonu išgirsti kaip jo pasiilgote. Kartu lengviau išgyventi laikiną išsiskyrimą. Kantrybės, Sigita |
| Bandau suprasti, Audriau, jūsų klausimą. Kaip neleisti šiai merginai įsibrauti į jūsų šeimą. Beje, kur pats ją pakvietėte. Tam tikra prasme ji jau yra jūsų šeimos dalis. Ir net labai svarbi, nes apie ją sukasi jūsų ir jūsų žmonos mintys. Ar esate su ja kalbėjęs apie tai, ko tikitės iš šių santykių, kokie jūsų ir jos lūkesčiai? Pykstate už pasikeitusį merginos elgesį, tačiau rašote, jog ji jums „patinka“. Ne „patiko“, bet „patinka“. Tuomet kyla klausimas, kokie jūsų tikrieji jausmai tai merginai. Ką gaunate iš bendravimo su ja? Galbūt per tai surasite sau svarbius poreikius, kuriuos patenkinti gali ne tik ji. Jausmai nekyla staiga (dažniausiai), jiems formuotis reikia laiko ir palankių aplinkybių. Ar tikrai nebuvote pastebėjęs nerimą keliančių ženklų anksčiau? O galbūt jums patiko juos pastebėti? Juk kiekvienam mūsų malonu, kai mumis kažkas žavisi, įsimyli, siekia. Tai labai žmogiška ir natūralu. Ir dabar jums staiga tenka to atsisakyti. Gal todėl jus ir ima pyktis? Daug klausimų, į kuriuos galite atsakyti tik jūs pats. Nereikia formalaus, proto padiktuoto atsakymo. Pažvelkite giliau, į savo širdį. Jei sunku ir neaišku kaip tai padaryti, visada į pagalbą galite pasitelkti psichologą. Nuoširdumo sau, Sigita |
“Labai gerai, kad mergaitė žino, kas yra jos tėtis, su juo bendrauja. Tai svarbu.
Didelio skirtumo tarp to, ar vadinti dėdė Jonu ar Jonu nėra. Man asmeniškai labiau patiktų, kad vadintų vardu, nes dėdė skamba kaip svetimas žmogus. O jūsų draugas, tikiuosi, nebus svetimas dukrytei. Galų gale, pats pavadinimas nėra labai svarbus, daug svarbiau yra jūsų draugo santykis su vaiku. Jeigu patys jausitės natūraliai vadindami vardu, mergaitė perims net nesusimąstydama.
Kai situacija šeimoje pasikeis ir atsiras dar vienas vaikutis, gali atsitikti taip, kad dukra, kartu su mažuoju, pradės vadinti jūsų draugą tėčiu. Ypač, jei santykiai bus geri. Nedrauskite. Vėliau pati mergaitė atsirinks kaip jai labiau tinka. Kai kada vaikai tam tikru laikotarpiu pasirenka turėti du tėčius. Tai tikrai ne tragedija.
Kartais tenka pastebėti, kad tikrojo tėčio vardo labiau nusipelno tas žmogus, kuris visada yra šalia, supranta ir padeda, nei biologinis tėtis.
Sėkmės,
Sigita”
“Ko tikrai nesiūlyčiau daryti, Vytai, – laidoti savęs anksčiau laiko. Jei dėl pačios diagnozės jums abejonių jau nekyla, visi tyrimai ją patvirtina, dar lieka 10-20, o galbūt ir daugiau metų gyvenimo. Tokio gyvenimo, kokį norėtumėte gyventi ir kurį dabar turite šansą sudėlioti iš naujo. Aš vadinu tai gerąja ligos puse – apversti viską kas buvo aukštyn kojomis, leisti naujai pamatyti ir suvokti gyvenimą, aplinkinius žmones, save.
Tačiau tai pavyksta ne iš karto. Pirmasis jūsų uždavinys – susitaikyti su savo liga, priimti save sergantį. Protu galbūt ir galima suvokti šį faktą, tačiau kad galėtumėte gyventi toliau, teks išgyventi daug įvairių jausmų: nusivylimo, baimės, abejonių, pykčio, galbūt net įniršio, keršto, liūdesio, beviltiškumo. Susitaikyti dažniausiai būna sunku. Bandome tikėti, kad tai sapnas, klaida, kad rytoj galėsime tik pasijuokti, nes viskas bus praėję. Vėliau norisi užsidaryti ir būti vienam su savo skausmu. Priimkite visa tai kaip natūralų procesą. Sunkų, bet natūralų ir reikalingą.
Neužsidarykite. Leiskite draugams, artimiesiems, jums padėti. Jei nenorite dalintis su jais, kreipkitės į psichologą. Skaitykite. Domėkitės. Knygose sukaupta daug patirties ir išminties žmonių, praėjusių panašius kelius kaip jūs. Sužinosite kaip jie atsakė į klausimą kaip gyventi toliau.
O aš tikiu, kad rasite savo atsakymą. Ir tolesnis jūsų kelias bus ilgas ir prasmingas.
Drąsos ir ištvermės,
Sigita”
“Pirmiausia, Deimante, kaip jaučiatės dėl buvusių skyrybų? Ar esate rami ir atsipalaidavusi, o gal likę neišreikšto pykčio, nusivylimo, nuoskaudų, kažkur giliai nuslopinto skausmo ir neišverktų ašarų? Dažnai vieni neišbaigti santykiai trukdo kurti naujus. Gal jaučiatės kalta, o gal bijote, kad nepasikartotų buvę nemalonios situacijos ir su nauju draugu? Atvirai pažvelkite į savo jausmus – kokie jie, kai prisimenate santykius su vyru.
Kitas labai svarbus aspektas – ką jaučiate bendraudama su kitais vyrais? Ar tai vien tik baimė? Ko jūs bijote? Leiskite kilti visiems jausmams. Kas atsitiktų, jei jus paliestų kitas vyras? Galbūt kas atsitinka? Ką tada jaučiate? Kokios mintys kyla? Ko norite tokioje situacijoje?
Kodėl tiek dėmesio skiriu jausmams? Todėl, kad jie labiausiai padeda save suprasti ir perskaityti tą žinutę, kurią jūsų vidus siunčia jums jau 3 metai. Ir kurią proto pagalba sunku iššifruoti.
Kiek laiko dar taip bus, priklauso nuo jūsų. Nelaukite, kol viskas praeis savaime. Neigiamos emocijos nekyla šiaip sau. Jos yra ženklai mums, kad kažkas yra ne taip, kad mūsų poreikiai nepatenkinti. Ir tada, kai mes suprantame tą pranešimą ir imame keistis, neigiami jausmai nurimsta. Tada atsidaro naujos durys į kitokį gyvenimą.
Jei pajausite, jog sunku vienai rasti atsakymus – psichologai visada netoli.
Atvirumo ir dėmesingumo sau,
Sigita”
“Pirmiausia perskaičiusi jūsų laišką, Nikolajau, džiaugiuosi, kad stengiatės sau padėti: skaitote, mąstote, bandote rasti atsakymus. Pritariu jūsų minčiai apie psichologą. Nešališkas žvilgsnis, gyvas ryšys, galimybė klausti ir atsakyti padėtų jums susivokti savyje. Neliktumėte vienas ir nereiktų savęs spausti, versti, kaip jūs rašote „galynėtis su savimi“. Kova su savimi yra beviltiška.
Vieną ryškią baimę matau jūsų klausime – pinigų netekimo. Taip, tai yra mainai. Savo uždirbtus pinigus jūs investuojate. Į save. Jūs esate savo gyvenimo centras, kuriam verta skirti daugiausia dėmesio. Tiesiogiai nuo jūsų dvasinės pusiausvyros ir sveikatos priklauso kokios kokybės gyvenimą gyvensite ir kiek pinigų turėsite. Ar tai jums neatrodo pakankamai rimta? Galite pagalvoti kas atsitiks, jei to nepadarysite. Kiek dar laiko norėtumėte gyventi taip pat, kaip paskutiniu metu?
Gali būti ir taip, kad pinigai tėra oficiali, visiems suprantama ir dabar madinga priežastis nesiimti veiksmų. Nesakau, kad sąmoningai išsisukinėjate. Kartais žmogaus pasąmonė sukuria tikrai galingų apsaugos mechanizmų. Net nuo to, kas būtų mums į gera. Kodėl ji taip elgiasi? Stengiasi išlaikyti stabilumą. Nes nežinia kas pas tą psichologą laukia. O gal reikės kažką keisti. Keistis yra baisu. Pasirodyti silpnu yra baisu. Pasirodyti neprotingu, pasimetusiu yra baisu. Geriau jau rasti priežastį ir išlaikyti status quo kol dar įmanoma.
Net jei atrasite savyje ir daugiau tokių baimių, jos yra skirtos jums apsaugoti. Svarbiausia, kad saugodamos jūsų nestabdytų.
Ryžtingumo ieškant išeičių,
Sigita”
“Tam, kad atsiribotumėte nuo jausmų, kartais trukdančių iki galo suvokti situaciją, pabandykite atsitraukti ir pažvelgti iš šalies. Tarsi eksperto akimis, kuo objektyviau.
Panašu, jog daug investavote į šiuos santykius ir todėl susidaro įspūdis, jog tai jūsų projektas. Pabandykite įvertinti kiek pastangų, iniciatyvos, idėjų į šių santykių kūrimą įdėjote jūs, ir kiek jūsų draugas? Galite išreikšti procentais. 60 ir 40? 70 ir 30? O gal net 90 iki 10?
Kokius tikslus šiems santykiams kėlėte? Atrodo, jog draugystės, kad ir koks nuostabus dalykas tai būtų, jums nebeužtenka… Meilė? Šeima? Pabūkite atvira su savimi. Ko tikėjotės iš savo draugo? Ir kiek jis iki šiol pateisino jūsų lūkesčius?
Ar žinote, kokie yra jo tikslai ir norai jūsų atžvilgiu? Iš jūsų laiško susidaro įspūdis, jog jis linkęs apsiriboti draugyste. Priešingu atveju, sunku patikėti, kad žmogus taip atkakliai trauktųsi nuo savo laimės, kai ji jam visai šalia. Juk nėra prasmės išsisukinėti nuo mylimo žmogaus, ar ne? Kad nespėliotumėte ir nepadarytumėte neteisingų prielaidų, galite tiesiog atvirai pasikalbėti.
Kokia tikimybė pakeisti jo nuostatą jūsų atžvilgiu ir padaryti iš draugo mylintį žmogų? Jeigu manęs paklaustumėte, pasakyčiau, jog neverta. Skirdama tiek laiko ir pastangų šiam ryšiui galite nepastebėti žmogaus, su kuriuo sukurtumėte tikrus, abipusiu jausmu, abipusiu noru ir abipusėmis pastangomis pagrįstus santykius.
Prisirišame dažniausiai ne prie konkrečių žmonių, o prie savo iliuzijų. Todėl, kai sudėliosite viską į savo vietas, skaidresni bus ir verslo santykiai, ir draugystė.
Tvirtumo ir atvirumo sau,
Sigita”
“Tikrai nemanau, Ramune, kad pats savaime tarnybinis romanas yra blogai kai laisvi abu žmonės. Nuo ko aš pradėjau, galvodama apie jūsų situaciją – susidėliojau sau kokius pliusus matau artimame kolegų bendravime ir kokie galimi pašaliniai poveikiai. Galite ir jūs padaryti tą patį. Taip aiškiau matosi, kiek įtakos jūsų santykiams gali daryti situacija.
Toliau. Ar jūsų abiejų tikslai, susiję su šiais santykiais, sutampa? Galbūt jūsų partneriui užtektų, jog tai ir liktų romanas – pasidžiaugiate laikas nuo laiko vienas kitu ir grįžtate prie pagrindinio užsiėmimo – darbo, o jūs, priešingai, – palengva mūrijate pamatus būsimai tvirtai sąjungai?
Nors nežinau kiek laiko jūs taip bendraujate, susigaudyti savo jausmuose dažnai sudėtinga. Ar jūs pati žinote, ką jaučiate šiam žmogui? Gal tai ne vienas jausmas?
Spėju, kad ir jūsų draugo jausmai įvairūs – galbūt jis norėtų su jumis praleisti daugiau laiko, tačiau bijo, jog tada jums reikės dar daugiau ir kad jį „suvalgysite“. Galbūt jo nuotaika tą dieną bloga ir jis nenori jūsų „užkrėsti“, galbūt nori išsaugoti tam tikras ribas, blaivų protą, nes mano, jog darbas yra darbas?
Žinoma, tiksliausiai atsakyti kas jame vyksta galėtų jis pats.
Kai įvardinsite kokie jūsų tikslai, susiję su šiais santykiai, ką jaučiate šiam kolegai, atsipalaiduokite ir skirkite dėmesio savo darbui ar kitiems jums įdomiems dalykams. Nesureikšminkite kiekvieno kolegos žvilgsnio, mėgaukitės kiekviena gyvenimo akimirka ir nesistenkite užbėgti į priekį. Galų gale juk jis nėra vienintelis jūsų tikslas? Būkite savarankiška ir nepriklausoma. Taip dar labiau nusipelnysite jo pagarbos ir dėmesio. O laikas viską sudės į savo vietas.
Sėkmės,
Sigita”
“Deja, Olga, man taip ir liko neaišku kas sukelia pykčius jūsų atostogų pabaigoje. Jūs žinote kaip jums patinka ilsėtis. Ir jūsų vyras žino. Paprasta ir aišku. Savaime tai pykčio nesukelia.
Kas gi tuomet sukelia neigiamas emocijas?
Gal jūs aukojate savo poreikius ir taikotės prie vyro, kad tik praleistumėte kuo daugiau laiko kartu?
Gal paslapčia tikitės, kad jis turėtų“persiorientuoti“ ir perimti jūsų pomėgius?
Gal jūs stengiatės prisitaikyti vienas prie kito poreikių, t.y. priimate kompromisinį variantą, kuris ilgainiui pradeda slėgti?
Viena aišku, kad ir kaip stengiatės, atostogų gale jumyse jau būna pakankamas nusivylimo, įtampos, nepasitenkinimo užtaisas, kuris prasiveržia pykčiu.
Tokie jausmai – tai signalas, kad iki galo negerbiate savo ir kito žmogaus poreikių.
Džiaukitės, kad jūsų vyras žino ką mėgsta ir gali tuo užsiimti. Jis ilsisi,- principas tas pats, tik forma kitokia. Džiaukitės ir jūs, pilnai atsiduokite mėgiamai veiklai. Leiskite jai jus užvaldyti ir joje ilsėkitės. Neaukokite savęs vardan bendros veiklos, būkite laisvi. Ir kai pailsėję ir atgaivinti, susitiksite, sugalvokite veiklą, kuri jums abiem nuoširdžiai patiktų. Nenusileiskite ir nesiaukokite nė vienas. Neapsiribokite jau įprastais variantais. Pažvelkite kūrybiškai ir patys nustebsite, kokių naujų išeičių pamatysite.
Tikrų atostogų,
Sigita”
“Kiekvienam iš mūsų prisitaikyti prie pokyčių reikia laiko. O šeima tokia glaudi sistema, kur pasikeitimai vienam žmogui negalimi – visi į juos reaguoja. Taip ir jūsų dukra. Kol jūs būdavote darbe, greičiausiai, ji turėjo daugiau erdvės sau vienai. Dabar tenka dalintis ir kyla konfliktas.
Žinoma, Dariau, verta patyrinėti kas pasikeitė jūsų bendravime. Galbūt jūsų elgesys pasidarė kitoks, o gal emocinė būsena? Gal pradėjote daugiau domėtis jos gyvenimu, gal kontroliuoti?
Jūsų dukters amžius patenka į paauglystės laikotarpį, kada jaunas žmogus ir taip tampa labai jautrus. Ypač, jei tėvai bando kontroliuoti ir reguliuoti jo gyvenimą. Žymiai didesnė nuotaikų kaita, aktyvus ar pasyvus pasipriešinimas jūsų nuomonei.
Manau, jūs teisus, pabėgdamas vėl į darbą problemos neišspęsite.
Ko galėtumėte imtis? Gerbti dukters gyvenimo privatumą, jos teisę pačiai priimti sprendimus, nors jie jums būtų nemalonūs. Ji jau nebe vaikas. Tegu besikeičiančios nuotaikos ar ignoravimas neišmuša jūsų iš vėžių. Nesureikšminkite jų. Tai normalu šiam laikotarpiui. Toliau gyvenkite savo gyvenimą. Tuo pat metu leiskite dukrai suprasti, kad esate jos pusėje ir bet kada gali su jumis pasikalbėti. Gera žinia ta, jog šis sudėtingas ir tėvams, ir vaikams laikotarpis turi pabaigą.
Kantrybės jums abiem,
Sigita”
“Žinant apie kokias sritis kalbate, galima būtų pasvarstyti konkrečiau. Na, bet yra kaip yra.
Kad atsakytume į klausimą kaip, pirmiausia turime išgryninti kam mums to reikia. Kai atsakytas klausimas kam – t.y. turime aiškų tikslą, stiprią vidinę motyvaciją, patrauklią viziją – tada klausimas kaip išsisprendžia tarsi savaime.
Todėl jį paliksime šone, o panagrinėsime pagrindinį – kam. Spėju, kad kažkokį atsakymą į šį klausimą turite. Tik ne visiškai tenkinantį, nes vis kankina abejonės. Kas jus skatina, o gal net verčia pasirinkti gyvenime vieną sritį? Kiek tame aplinkos spaudimo? Ką iš to laimėsite? Ką prarasite?
Iš jūsų klausimo skamba aukojimo momentas. Jeigu susikoncentruosiu į vieną, visų kitų teks atsisakyti. Kadangi nežinau apie kokias sritis kalbate, nežinau ar egzistuoja suderinimo galimybė. Galbūt ji yra, reikia tik atidžiau pažiūrėti? Kiek svarbu pasirinkti būtent dabar? Galbūt galite duoti sau laiko susipažinti ir su kitomis dominančiomis sritimis, kad vėliau nesigailėtumėte neišnaudojęs galimybių?
Tikiuosi nesvarstote tarp to, ką renkasi jūsų širdis (pvz. savo pašaukimo) ir to, ką rekomenduoja protas (pvz. praktinės naudos). Būtų liūdna, jei pasirinktumėte praktinį apskaičiavimą.
Ištikimybės sau,
Sigita”
“Jūsų klausimas, Nerijau, nėra toks paprastas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Įkyrios mintys priskiriamos kai kurių psichinių sutrikimų simptomams. Jei jaučiate, kad abejonės, prisiminimai, nuogąstavimai, potraukiai ar baimės jus tiesiog persekioja ir trukdo visoms gyvenimo sferoms, kad negalite jų sustabdyti, nutraukti, teisingiausia būtų kreiptis į psichiatrą ar psichoterapeutą.
Na, o jei kalbame apie ne taip labai varginančias, tačiau besikartojančias mintis, dažnai jos reiškia, kad viduje slepiame daug nerimo. Kažkokia situacija neišbaigta, sprendimas nepriimtas, santykiai neaiškūs. Kažko bijome, kažką prisimename, kažko gailimės ar beviltiškai norime. Sukdami tą patį filmuką mintyse siekiame pabaigos ir ramybės. Galbūt taip kaupiame drąsą, o gal kaip tik duodame sau velnių už nevykusį elgesį. Tačiau vien nuo minčių juk niekas nepasikeičia. Tik savo energiją eikvojame veltui.
Kokia jūsų, Nerijau, situacija, aš nežinau. Todėl ir mano pamąstymai labai abstraktūs. Universaliausias kelias – pažvelkite į akis savo įkyrioms ir kvailoms mintims ir paklauskite savęs ką su jomis tiek laiko veikiate. Išlipkite iš šios karuselės, sustabdykite ją. Gal jau metas imtis sprendimų? Jeigu tai susiję su kitais žmonėmis, pasitelkite juos į pagalbą. Dažnai pradėjus veikti paaiškėja, kad viskas ne taip ir baisu kaip atrodė mūsų „užsisukusiose“ mintyse.
Sėkmės,
Sigita”
“Smagu girdėti, kad tau patinka tavo kelias, kad renkiesi ne nuolankiai prisitaikyti prie peršamų standartų, o kovoti už teisę būti savimi, gyventi savo gyvenimą. Manau, tai labai svarbu.
Dabar apie kitą šio aiškaus apsisprendimo pusę.
Įtariu, kad ir tu pati, Beatriče, turi abejonių ar tau tikrai pavyks gyvenant tokį gyvenimą ir toliau būti laimingai, ar užteks finansinių išteklių, kaip bus su širdies draugu, ar neliksi senmerge ir pan. Tokios dvejonės mums visiems būdingos. Nieko baisaus, jos tik padeda pasitikrinti ar tikrai priėmėme geriausią sprendimą ir ko dar trūksta.
Problema kyla tada, kai tų abejonių nenorime matyti. Stengiamės užsimerkti ir užspausti jas viduje. Ramu, gyvename toliau. Tol, kol kieno nors kritiška pastaba sujudina mūsų ramų vidinį ežeriuką ir iškelia nusodintas drumzles į viršų. Tai erzina, skaudina, žeidžia.
Būk atvira sau iki galo. Priimk abejones kaip savo vidinio pasaulio dalį. Pabandyk atpažinti, apie kokius nepatenkintus poreikius jos tau praneša. Jeigu neįmanoma jų realizuoti (iš tikrųjų neįmanoma, ne tik iš pirmo žvilgsnio taip atrodo), gali juos atidėti geresniems laikams, tačiau skirk jiems dėmesio.
Gal atrodo neįtikėtina, bet kai tu pati jausiesi ramiai žinodama ko nori ir žinodama ko bijai, kitų pastebėjimai tavęs nebežeis. Pastebėsi, kad kritinių pasisakymų mažėja ir ilgainiui jie visai išnyks. Reiškia, atvirumo sau pamoką išmokai.
Drąsos susitikti su savimi,
Sigita”
“Jeigu prisimetate, buvo toks senas animacinis filmukas vaikams apie upeliuką, kurį varlės įviliojo į spąstus, užtvenkė ir pasidarė sau pelkę. Depresija ir būtų toji pelkė. O upeliukas – jūsų vidinis gyvybingumas. Kai jūsų vidinis upeliukas susiduria su gyvenimo pakišta kliūtimi, kurios neįveikia, jis sustoja. O stovintis vanduo pelkėja.
Kadangi išsivaduoti nepavyksta, ilgainiui apima liūdesys, pasyvumas, apatija, nuovargis, neviltis, seniau buvę malonūs dalykai nevilioja. Sunku susikaupti ir ką nors planuoti, priimti sprendimus. Viskas atrodo taip nereikšminga. Dažnai dar prisideda savęs kaltinimas ir nepilnavertiškumas. Kūno pokyčiai būna nevienareikšmiški – kai kas priauga svorio, kai kam jis nukrinta, kai kas būna mieguistas, galėtų miegoti ir miegoti, kai ką kankina nemiga. Galima pastebėti baimę, nerimą, didelę vidinę įtampą.
Nieko nesinori veikti, gyvenimas praranda spalvas, išeities nesimato, – kartais žmogus pradeda mąstyti, kad vienintelis būdas padaryti galą savo kančiai – pasitraukti iš gyvenimo.
Jei pastebėjote, kad didžioji šių požymių dalis tinka jums ar jūsų artimam žmogui, nedelskite. Kuo ilgiau gyvensite tokioje situacijoje, tuo sunkiau bus iš jos išsigelbėti, nes vidinis gyvybingumas mažės ir pasidavimas ims viršų.
Svarbiausia, neužsidarykite ir nekentėkite vieni savyje. Nepraraskite ryšio su artimais žmonėmis. Nebijokite kreiptis į specialistus.
Atidumo sau ir savo artimiesiems,
Sigita”
“Už ką bausite savo sūnų: nepirksite saldumynų, neleisite į lauką? Už tai, kad gynėsi ir neprisipažino, ar už tai, kad paėmė savo pinigus? Rašote, kad seneliai padovanojo 50 Lt būtent jam. Vaikas yra vaikas ir jo suvokimas skiriasi nuo suaugusio. Taip pat ir žodis „Krizė“ jo gyvenimui yra daug tolimesnis ir nesuprantamesnis. Svarbiau tai, ar buvote sutarę su sūnumi kaip jo gautą dovaną panaudosite. Ar jis sulaužė susitarimą? Kas paskatino jį taip pasielgti?
Nes jeigu susitarimo nebuvo, tuomet nebuvo aišku kas, ką ir kada su tais pinigais darys. Todėl galėjo įvykti tiesiog nesusipratimas.
O gintis galima jau vien iš tėvų veidų pamačius kuo gali baigtis toks savarankiškumas. Tuo labiau, jeigu vaikas jautrus.
Bausmės niekada neskatina tikro atvirumo ir tikro santykio. Dažnu atveju jis bus iškreiptas baimės ir ugdys nepilnavertiškumo kompleksą, kitas variantas – vaikas gali pradėti ieškoti išeičių manipuliuodamas ir apgaudinėdamas, dar kitas – gali agresyviai pradėti priešintis jūsų spaudimui į tam tikras jam neaiškias ar nepriimtinas normas.
Koks elgesys galėtų atspindėti jūsų šeimos tiesos vertybę:
-gerbkite sūnaus požiūrį, išklausykite jo nuomonės, gal situacija jam nėra aiški, gal jis ne taip suprato
-pasakykite atvirai kaip jaučiatės dėl tokio poelgio (esate išsigandę, nustebę, nerimaujate dėl ateities),
-kartu pasitarkite, kokius susitarimus galėtumėte priimti.
Svarbiausia, kad vaikas suprastų, jog net jei dabar ir suklydo, dėl šio įvykio netapo netikęs, blogas, nevertas jokio pasitikėjimo. Ir kad jums išsakęs savo rūpesčius gali tikėtis dėmesio, pagarbos ir pagalbos ieškant geriausio sprendimo.
Sekmes,
Sigita”
“Galbūt nuskambės griežtai, tačiau šiuo atveju, manau, reikalaudama susiimti, jūsų draugė labiausiai jus palaiko ir jumis rūpinasi.
Kai tampame suaugę, mes kiekvienas, pirmiausia, esame atsakingi už save ir savęs palaikymą. Kitas žmogus gali tik padėti. Tačiau jis negali jūsų viduje sukurti pusiausvyros. Šitoje vietoje, man rodos, jūs sureikšminate savo draugės vaidmenį. Ir tam tikra prasme tampate nuo jos priklausomas. Pasirūpins, – jūsų gyvenimas gražus, nesirūpins – jums depresija. Ar jaučiate kiek daug galios jai suteikėte?
Iš jūsų laiško susidaro įspūdis, jog jums reikia labai didelio palaikymo. Spėju, jog po pusės metų tokio nuolatinio rūpinimosi jūsų draugė pavargo. Galbūt dabar jai svarbiau skirti dėmesį savo pačios vidinei pusiausvyrai, kol ji galutinai nesutriko. Kaip manote, kiek laiko jums dar reikės tokio intensyvaus rūpesčio?
Suprantu, jog jaučiatės nuskriaustas, paliktas, nepelnytai atstumtas. Tačiau pabandykite pamatyti situaciją draugės akimis. Skirkite laiko ir įsijauskite į jos padėtį. Pamatykite savo elgesį iš šalies. Kokie jausmai kyla? Kaip manote, kaip jaučiasi tokioje situacijoje jūsų draugė? Ar esate kada jos paklausęs?
Kiti lengviau jums padės, jei pats ieškosite išeities. Jei situacija kuris laikas negerėja, galbūt jums vertėtų pasikalbėti su psichologu ir bendromis jėgomis bandyti atstatyti fizinę ir dvasinę sveikatą.
Linkiu darnos su savimi,
Sigita”
“Alkoholis mumyse nieko naujo nesukuria. Jis tik atidaro duris tiems jausmams ir poreikiams, kurie būna už jų susikaupę. Taip ir tavo, Marija, atveju. Sakai, kad stengiesi nelaikyti savyje pykčio, tačiau agresijos priepuoliai parodo, kad jo rezervuaras tavyje prisipildęs. Tik ir laukia patogaus momento nupilti perteklių.
Mes dažnai žaidžiame slėpynes su savimi ir kai kurių dalykų savyje nepastebime ar sąmoningai ignoruojame. Gėda, negražu, nemandagu ir t.t. Alkoholis šiuo atveju nesąmoningai tarnauja kaip alibi – nors pykstame ant savęs ir kiti pyksta ant mūsų, išgėręs žmogus, visgi, pilnai nelaikomas atsakingu.
Kiekviename mūsų gyvena daug visokiausių pavidalų. Jei nori rečiau neigiamai save stebinti – teks susipažinti su tavyje esančiomis nepažįstamomis ar kol kas svetimomis Marijomis: Marija, kuri jaučia stiprų pyktį, Marija, kuri pavydi, Marija, kuri jaučia kitus neigiamus jausmus.
Pabandyk atkreipti dėmesį kada jauti pyktį savo draugui. Kada pavydi. Kaip tada elgiesi? Ar gali apie tai atvirai pasikalbėti? Kaip reaguoja tavo draugas? Galbūt tau kažko šiuose santykiuose trūksta?
Kadangi tai giliai slypintys jausmai ir poreikiai, vienai gali būti sudėtinga išnarplioti visas gijas. Tada verta pasitelkti į pagalbą psichologą.
Sėkmės pažįstant save,
Sigita”
“Psichiatrai ir psichologai, tyrinėję mirtį ir nepagydomas ar sunkiai pagydomas ligas, pastebėjo, jog žmonės į šiuos reiškinius reaguoja palaipsniui pereidami tam tikrus etapus. Pirmoji stadija yra neigimo ir atsiribojimo stadija. Tikriausiai ir jūsų draugė šiuo metu ją išgyvena. Žinia apie ligą atrodo tarsi sapnas, žmogus negali patikėti, kad su juo kažkas atsitiko, bando pamiršti. Kiekvienas priminimas, kad ir koks geranoriškas, tolygus baksnojimui į žaizdą. Labai jus, Aukse, suprantu, tik, deja, šiuo momentu toks rūpestis neduos norimų rezultatų.
Gerbkite draugės pasirinkimą ką ir kada su savo sveikata daryti. Per prievartą neįmanoma priversti nei susivokti, nei gydytis, nes gydymasis visų pirma yra vidinis žmogaus apsisprendimas. Leiskite išgyventi kaip jūsų draugei atrodo lengviausia ir būkite šalia.
Atkreipkite dėmesį į savo jausmus. Dažnai mums sunku būti šalia sergančio ar mirštančio žmogaus, nes giliai savyje pradedame justi baimę. Baimę ne tik prarasti artimą žmogų, bet, dar giliau, baimę patys pripažinti savo pažeidžiamumą ir laikinumą.
Susivokusi savyje labiau galėsite padėti draugei išgyventi jos jausmus, kurių bus įvairių.
Grįžtant prie išskiriamų stadijų, vėliau seka pyktis, derėjimasis, baimė, liūdesys ir galų gale susitaikymas. Nė vienas šių kelio etapų nėra lengvas.
Stiprybės jums abiem,
Sigita”
“Jūsų laiškas, Jūrate, man priminė, kiek sumaišties sukelia persipynę draugų – kolegų vaidmenys. Kartais tai palengvina, tačiau dažnai supainioja. Jeigu jūsų draugė būtų tik kolegė, viskas būtų daug aiškiau ir paprasčiau. Gal tokiu atveju palaikytumėte visus likusius savo kolegas, vietoje stovėjimo kitoje barikadų pusėje? Pabandykite sau įvardinti, kas būtų kitaip.
Panašu, kad jūs į situaciją žiūrite iš draugės pozicijų. O draugė – iš kolegės. Tačiau Jūratė – kolegė, tai ne tas pats, kas Jūratė – draugė. Santykių su pirmąja nutraukimas visiškai nereiškia, kad būtina atsisakyti draugystės. Nežinau, ar taip mąsto jūsų draugė, tačiau manau, galėtumėte su ja tai aptarti, galbūt tai ją nuramintų.
Susitikite ne darbo aplinkoje, kad šalia nebūtų primenančių žmonių, kad galėtumėte kalbėtis nuoširdžiai kaip artimi žmonės. Paklauskite kas, visgi, su ja vyksta, ką ji išgyvena, kaip mato situaciją. Pasidalinkite savo jausmais: baime prarasti draugę, pasimetimu, pykčiu, nuoskauda, bejėgiškumu…
Stenkitės suprasti. Draugės poelgiai taip pat yra pagrįsti. Išgirskite kuo.
Nebūtinai po šio pokalbio jūsų santykiai pasitaisys. Draugė gali likti ištikima savo pozicijai. Tačiau jūs būsite iš savo pusės padariusi viską ir vėliau galėsite prisiminusi šį santykį be sąžinės graužimo.
Linkiu, kad noras suprasti būtų abipusis,
Sigita”
“Jūsų problema, Janina, labai universali. Kada tėvai išleidžia vaikus į pasaulį ir lieka vieni „tuščiame lizde“, gyvenimas pasikeičia. Ir šiuo atveju jis pasikeitė jums abiem.
Jūsų dukrai tai pirmieji svaiginantys suaugusio žmogaus žingsniai. Ji turi atskirą gyvenimą apie kurį jūs žinote tik tiek, kiek ji jums leidžia. Atranda pomėgių ir įgauna įpročių, kurių iki šiol neturėjo. Tai gali atrodyti jums svetima ir keista. Norisi, kad viskas būtų kaip buvo. Tačiau, nors ir skaudu tai pripažinti, ji yra jaunas savarankiškas žmogus. Prievarta, reikalavimais, net užmynimais ant sąžinės nieko nepakeisite. Įtaką, kurią jai darėte anksčiau, dabar perėmė kiti. Neįmanoma atgal pasukti laiko.
Pripažinkite savo jausmus:
-pyktį ant pasikeitusios situacijos,
-dukters ir buvusio santykio su ja ilgesį,
-liūdesį,
-nereikalingumo jausmą,
-vienatvę.
Tai jausmai, būdingi tokioms situacijoms. Ir juos išgyventi normalu. Būkite kantri.
Būkite netoliese, jei jūsų dukrai jūsų prireiktų, bet kartu pasirūpinkite savimi: atraskite užmestus savo pomėgius, bendraukite su naujais žmonėmis – užpildykite savo vidinį pasaulį. Viena, tada gyvensite savo gyvenimą, o ne dukters, ir ji jums už tai bus dėkinga. Kita, taip išlauksite šį nutolimo etapą ir padėsite pagrindus naujiems jūsų tarpusavio santykiams.
Kantrybės ir išminties,
Sigita”
“Pirmiausia, Vytautai, jums pačiam reikėtų suprasti, kas įvyko. Iš jūsų žodžių dvelkia sutrikimas ir nuostaba. Pabandykite atgaminti savo jausmus toje konfliktinėje situacijoje. Pyktis? Bejėgiškumas? Neviltis?
Kada atsiranda smurtas? Kai žmogus neranda kito būdo išreikšti savo jausmams ar poreikiams. Dažniau tai būdinga vyrams. Kaip padaryti, kad mane gerbtų, manęs klausytų, nepriekaištautų ir pan.? Kaip parodyti, kas valdo situaciją?
Tik nuo tokių fizinių priemonių jūsų žmonai tikrai nepasidaro aiškiau ko jūs iš tikrųjų norite ir ji, greičiausiai, dar mažiau jus gerbia, pyksta, jaučiasi nusivylusi jumis, išsigandusi ir t.t.
Ką norėjote pasakyti, parodyti žmonai pakeldamas prieš ją ranką?
Dabar visa tai, ką norėjote jai pasakyti, išreikškite paprastais žodžiais. Pradėkite kalbėtis apie tai, kas jums svarbu. Darykite tai nuolat. Nelaukite, kol jūsų jausmai susikaups ir prasiverš tokia netikėta gąsdinančia reakcija.
O jūsų žmonai bus lengviau jums atleisti, jei ji matys, kad jūs pripažįstate savo kaltę dėl tokio elgesio, kad gailitės, kad bandote paaiškinti kas su jumis atsitiko ir įvardinti žodžiais ką jaučiate ir ko norite.
Kantrybės mokantis,
Sigita”
“Kai galvoju apie išgeriančius žmones, kyla klausimas ką jie iš to gauna. Vieni tokiu būdu siekia įgyti pasitikėjimo, treti – pripažinimo, ketvirti – užsimiršti ir t.t. Kaip manote, ko reikia jūsų vyrui? Jei jis neduoda jums ilsėtis, galbūt jam stinga dėmesio, palaikymo, supratimo?
Alkoholis vyro nepadaro atkakliu. Jis tik padeda jo turimam atkaklumui pasireikšti, atpalaiduodamas sąmonės varžtus, paryškindamas užslėptus norus ir savybes. Todėl nedrąsus žmogus išgėręs tampa liūtu, nekalbus – oratoriumi ir pan. Kai žmogus pasiduoda apgaulei ir patiki, kad tai alkoholis jį tokį padaro, jis linkęs net ir negalvodamas griebtis stikliuko kaip stebuklingo rakto į kitokį pasaulį. Taip randa išeitį kaip patenkinti savo poreikius. Tuomet alkoholis tampa jo draugu, o visi kiti, tame tarpe ir jūs, tolstate.
Kausimas būtų toks – kokie jūsų vyro poreikiai ir kaip juos patenkinti kitaip, be alkoholio. Ir čia sprendimą atranda kiekviena šeima. Jei noras abipusis, o kalbėtis sunku, galite pasitelkti psichologą.
Kas dar labai svarbu. Šeimoje pokyčiai nevyksta viename žmoguje. Jūs negalite priversti vyro pasikeisti. Ką galite padaryti – keistis drauge su juo.
Nuoširdžiai to linkiu,
Sigita
P. S. Jei Eidvydas nepalaikys to reklaminiu intarpu, Alano Karo knygos, kurios šiuo metu populiariausiųjų sąrašuose, padėjo daugeliui žmonių, turinčių sunkumų su priklausomybėmis.”
“Gaila, Antanai, kad nieko neparašėte apie savo situaciją. Kas atsitiko, kad būtent dabar jums kyla toks klausimas? Nuojauta sako, kad svarbu būtų atkreipti į tai dėmesį.
O dabar pamąstymas. Kai kurie klausimai, tame tarpe ir šis, yra amžini. Nėra absoliutaus teisingo atsakymo. Tėra atsakymai, kuriuos kiekvienas atrandame savo gyvenimo kelyje. Įvairūs. Visus juos sudėčiau į koordinačių plokštumą, kurios viena ašis žymi asmeninę atsakomybę, kita – aplinkos atsakomybę. Aplinka gali būti bet kas – likimas, dievas, kaimynė iš pirmo aukšto ar sunki ekonominė situacija.
Kuo jūsų taškas arčiau asmeninės atsakomybės viršaus, tuo labiau galite laikyti save gyvenimo kalviu. Nors aš mieliau pavadinčiau šį žmogų skulptoriumi. Jis gauna savo gyvenimo medžiagą ir pasirenka kaip nori su ja elgtis, kokią viziją įkūnyti. Jis sugeba pasitelkti aplinką į pagalbą, tačiau neieško kaltų, jei kas pavyksta ne taip, kaip tikėjosi. Jis priima nesėkmes kaip pamoką, ieško išeičių ir kelia sau naujus iššūkius.
Šiuo atveju laimės formulė susidėtų iš pasirinkimo, tikslo, tikėjimo ir atsakomybės skirtingomis proporcijomis. O kiek kurio, sprendžiate jūs pats.
Sėkmės ieškant atsakymų,
Sigita”
“Žiūrint, kokias problemas norite spręsti 😉
Jei sugedo jūsų automobilis, kreipiatės pas meistrą, jei skauda dantį – pas stomatologą ir t.t. Psichologas yra specialistas, kuris gali padėti:
1.kai kas nors jus vargina: neigiami jausmai, vidinė sumaištis, rūpesčiai, sunkumai, konfliktai su aplinkiniais.
2.kai norite ką nors savyje keisti ir tobulėti: išmokti valdyti emocijas, pažinti save, labiau pasitikėti savimi ir pan.
Tam psichologui reikia baigti mokslus, daug dirbti pažįstant save patį ir įgyti praktikos. Kaip ir kitiems specialistams savo srityse.
Man labai patiko, kad jūs, Migle, neklausiate, kuris specialistas pataria, kaip spręsti problemas, o įvardinate „padeda spręsti problemas“. Nes čia, kalbant apie psichologus, dažnai atsiranda skirtingi lūkesčiai. Dauguma klientų „atneša“ save kaip taisytiną objektą (kartais atveda vaiką ar kurį kitą šeimos narį) ir laukia, kol psichologas kaip batsiuvys ar kirpėjas jį „pataisys“ ar „pagražins“.
Taip nevyksta, nes pokalbio su psichologu metu esate aktyvus, lygiavertis dalyvis. Psichologas yra bendrakeleivis savęs pažinimo ir supratimo kelyje. Ir nėra absoliučiai teisingų sprendimų. Įvardinčiau taip: iš bendro darbo kyla jums teisingi ir dabartinėje situacijoje tinkamiausi sprendimai.
Sėkmės,
Sigita”
“Santuoka nėra toks jau paprastas reiškinys kaip gali atrodyti. Vedžiau – nepatiko – išsiskyriau. Norime to, ar nenorime, dažniausiai atiduodame dalį savęs kitam žmogui ir pasiimame dalį jo. Ypač jeigu su tuo žmogumi sieja gilūs jausmai. Bet kokius jausmus nutraukti nėra paprasta. Nekreipiant dėmesio į visokias formalias procedūras ir galimus konfliktus, besiskiriančio žmogaus viduje rasime visokių minčių ir emocijų, ne tik neigiamų. Net jei santuoka įgriso iki gyvo kaulo, padėti galutinį tašką dažniausiai būna sunku.
Todėl uždavinys išgyvenančiam skyrybas žmogui – vėl susigrąžinti save. Ne pulti į naujus santykius ir ieškoti užsimiršimo, o ramiai „pasveikti“ nuo viso to, kas buvo. Tam reikia laiko. Mano nuomone, bent pusę metų reikėtų skirti „išėjimui“ iš buvusių santykių.
Pripažįstu, tai labai sunku. Sunku ir skyrybas išgyvenančiam žmogui, nes dažnai norisi nerti į kito glėbį ir viską pamiršti kaip blogą sapną. Naujasis partneris atrodo kitoks, tobulas, tas tikrasis, atvėręs mums akis. Tačiau tai dažniausiai būna savęs apgaudinėjimas.
O ir naujasis draugas papuola į pinkles – įsivaizduoja, kad yra gelbėtojas, mylimasis, o tai gali būti tik iliuzija.
Todėl iš savo pusės linkėčiau tau, Saule, kantrybės. Išklausyk jį, palaikyk, duok jam erdvės nusiraminti, susivokti savo jausmuose, noruose ir susidėlioti savo gyvenimą iš naujo.
Sėkmės,
Sigita”
“Pirmiausia, nepasiduokite panikai, visuotiniam nerimui ir gandų poveikiui. Galvokite savo galva. Jeigu jokių kitų nerimą keliančių ženklų nėra, tik atlyginimai stabiliai vėluoja, ramiai blaiviai pamąstykite, ar tai pakankama priežastis keisti darbą? Surašykite ir įvertinkite kitus svarbius dalykus – santykius su kolegomis, vadovais, darbo tvarką, darbo pobūdį, galimybes realizuoti save, darbo vietą, darbo laiką, atlyginimo dydį ir pan. Kurie dalykai jus tenkina, kurie ne? Ar tai pakankamai svarbu dabartinėje sunkmečio situacijoje, kai didžioji dalis firmų susiduria su sunkumais? Ką prarastumėte ir ką laimėtumėte pasirinkusi išėjimą?
Jeigu nuspręsite išgyventi kartu su šia įmone, į ką galėtumėte atkreipti dėmesį – planuokite savo išlaidas atsižvelgdama į nusistovėjusį atlyginimo vėlavimą. Taip išvengsite papildomo streso. Numatykite, kad taip bus. Svarbu, kad atlyginimą išmokės. Galima ir tuo pasidžiaugti. Ir apskritai, kai priimsite sprendimą, stenkitės kuo mažiau dėmesio skirti nerimui. Kuo daugiau galvosite apie galimas grėsmes, tuo bus baisiau. Galiu garantuoti.
Geriau atidžiau atlikite savo pareigas, užsiimkite malonia veikla po darbo ir skirkite laiko bendravimui. Taip sumažinsite stresą ir atrasite naujų dalykų, kuriais verta pasidomėti.
Sėkmės,
Sigita”
“Kaip manote, Rimai, ar tai tikrai teisybė? Kad jis negabus, šoka blogiau?
Juk, pagalvokite,- tai taip subjektyvu. Tai, kad mokytoja nusprendė, kad jūsų sūnus netinka šokti tėra vieno žmogaus nuomonė. Ji net gali būti klaidinga! O jeigu dabartinėje situacijoje ir teisinga, viskas gali keistis. Jūsų sūnus tik pradeda atrasti save. Kiekvienas mes galime pasiekti daug daugiau nei pasiekiame. Ir didžiąja dalimi mus stabdo būtent tokie rėmai – aš nesugebėsiu, man nepavyks, ką paskui kiti pagalvos. Tikėkite savo vaiku! Jeigu ieškos (kol kas su jūsų pagalba), jis tikrai atras kas jam puikiai pavyks ir patiks.
Nepalikite savo sūnaus su tokiu antspaudu viduje „nevertas, netinkamas, ne toks“. Jautriam vaikui tai skaudus patyrimas.
Pasikalbėkite, kas jam dar įdomu, kuo mielai užsiimtų. Galite paieškoti variantų toje pačioje mokykloje, pasitarti su auklėtoja dėl dalyvavimo kitokiuose konkursuose. Jei mokykloje nieko nerasite, daug pasiūlymų yra už mokyklos ribų. Jei jam tikrai patinka šokti – galbūt rasite kitą būrelį, kur jis galės tai daryti niekieno nespaudžiamas ir nekritikuojamas. Net žmonės be klausos puikiai gali ją išsiugdyti, jeigu su jais dėmesingai dirbama.
Svarbu, kad nenuleistumėte rankų ir vieną labai svarbią gyvenimo pamoką jūsų sūnus tikrai išmoks – kai užsiveria vienos durys, visada atsirado kitos.
Sėkmės įveikiant kliūtis,
Sigita”
“Santykiai yra dviejų žmonių reikalas. Labai svarbu! Abu žmonės atsakingi už tai, kaip bendrauja. Šiuo atveju, atrodo, kad taisykles diktuoja jūsų draugė. Tačiau jei jūs pats neįsitrauktumėte ir nepalaikytumėte tokio žaidimo, jis nevyktų. Kaip sąžiningai pripažįstate, nepaisant susierzinimo, jūsų draugės elgesys tam tikra prasme jums patinka.
Ko pirmiausia norėtųsi jūsų paklausti – kuo jums patinka toks bendravimas? Galbūt patinka matyti, kad draugė protinga ir valdo situaciją? Galite ja pasitikėti, didžiuotis? Suraskite savo variantą. Būkite sąžiningas.
Kai atliksite šią užduotį, atsakykite į antrą klausimą – kas jus erzina bendraujant su ja? Kad nesupranta ką norėjote pasakyti? Kad negalite jaustis ramus? Išveda jus iš pusiausvyros? Turite gintis? Jaučiatės pažemintas? Kaltas?
O kai turėsite atsakymus į abu klausimus, beliks užduoti sau dar vieną – ar norite, taip bendrauti ir toliau?
Pasirinkimas jūsų rankose. Jei nuspręsite, kad norite keisti situaciją, susėskite su drauge ir pasišnekėkite. Kaip jaučiatės kai ji taip elgiasi. Ko norėtumėte. Be kaltinimo ir priekaišto, tiesiog kaip bendro projekto vykdytojai. Kartu pagalvokite, ką abu galėtumėte daryti kitaip.
Sėkmės kuriant santykius,
Sigita”
“Dauguma vaikų kaip ir tu, Gabriele, nori turėti naminį gyvūnėlį. Keista, kad paskui jie užauga, tampa tėveliais ir savo vaikams nenori leisti jokių šuniukų ar kačiukų.
Ką šuniukas galėtų padaryti – tapti tavo draugu. Išmokyti tave rūpintis, būti atsakingesne, jautresne kitiems, džiaugtis paprastais dalykais ir mylėti.
Ko šuniukas negalėtų padaryti – pats išmokti laikytis tam tikrų taisyklių, pats pasirūpinti savimi, t.y. save pavedžioti, pamaitinti, pats išsiurbti kilimus, kuriuose likę jo plaukų, išplauti paliktą balutę…
Todėl šuniukui reikalingas šeimininkas. Kuris juo rūpintųsi. Ir ne tik tada, kai norisi, bet visada! Visą šuniuko gyvenimą juo turi rūpintis šeimininkas. O jeigu tu būsi jo šeimininkė, ar sugebėsi juo rūpintis? Tikriausiai toks klausimas iškyla ir tavo mamai.
Pabandyk prisiminti ar esi kada netesėjusi kokio savo pažado, tarkime, sutvarkyti savo kambarį? Išnešti šiukšles? Galbūt mama prisimena, kad taip atsitiko ir todėl ne visiškai tavimi pasitiki? Kaip galėtum ją nuraminti?
Tada susėskite visi trys ir pasikalbėkite. Papasakok kam tau reikalingas šuniukas, paklausk mamos ko ji nerimauja. Pasitelk į pagalbą tėtį. Visi kartu nuspręskite, kas pasikeistų atsiradus namuose šuniukui ir kokius papildomus darbelius reikėtų daryti.
O pačiu blogiausiu atveju, jei niekaip nepavyks susitarti, gali turėti šuniuką svajonėse ir nusipirkti jį tada, kai būsi didesnė. Gal ir mamos nuomonė jau bus pasikeitusi.
Sėkmės, mieloji,
Sigita”
“Tenka pripažinti – esame sudėtingos būtybės. Kiekvienas mūsų – atskira sistema su savo slaptais signalais ir kodais. Bėda ta, kad rakto kaip šią sistemą perprasti mums niekas neduoda. Todėl dažnai sakome – nesuprantu kas man darosi, „stogas važiuoja“, nesusigaudau savyje…. Teka griebtis savęs pažinimo darbų.
Taip pat ir jūsų situacijoje, Irena, uždavinys yra pirmiausia perskaityti tą iš vidaus ateinančią žinutę, kuri pasireiškia neaiškiomis ašaromis.
Kaip tą padaryti? Pirmiausia atsakykite sau, kokie jausmai susiję su verkimu? Jums liūdna, skaudu, pikta? Jaučiatės bejėgė, menka, niekam nereikalinga, nusivylusi, nepasitikinti? Surašykite. Tiek, kiek iškils jausmų. Visus. Tikrai nepatikėsiu, jei surasite vieną – du. Bent 5.
Leiskite kiekvienam jausmui laisvai pabūti jūsų dėmesio centre ir pažiūrėkite su kuo jis susijęs, tarkim, kas sukelia jūsų liūdesį, kokios situacijos, kokios mintys, kas kelia bejėgiškumo jausmą, kokios situacijos, mintys ateina į galvą kai apie jį galvojate ir t.t..
Tada ir gausite atsakymą kokia jūsų ašarų priežastis. Gali būti taip, kad pasitvirtins jūsų įtarimas, jog didžiausias trūkumas šiuo metu artimo žmogaus, o gal jūs tiesiog labai nuvargusi ir jums reikia poilsio.
Jei bus sunku ir norėsite pagalbos šiame kelyje, pasikalbėkite su psichologu.
Sėkmės pažįstant save,
Sigita”
“Labiausiai mano dėmesį atkreipė Jūsų pasakymas „nepadeda didelis darbo krūvis“. Nuo ko turėtų padėti? Nuo vienišumo? Ir būtent „didelis krūvis“, kas asocijuojasi su noru save nuvarginti, kažką savyje nuslopinti, „išprakaituoti“ kartu su nuovargiu. Ko siekiate iš savo darbo? Realizuoti save ar užsimiršti, užgniaužti mintis, kad viduje visgi jaučiatės vienišas ir tuščias?
Panašu, kad materialinių vertybių poreikis nėra Jums vienintelis ir svarbiausias, todėl jo patenkinimas džiugina vis mažiau. O gal turėdamas daugiau materialinių vertybių tikitės, kad bus lengviau surasti artimą žmogų?
Sumažinkite tą įtampą – nustokite bėgti. Nes bėgate ne nuo situacijos. Bėgate nuo savęs. Susipažinkite su savimi tokiu – vienišu. Kaip jaučiatės būdamas toks? Liūdnas? Pavargęs? Bejėgis? Galbūt dar daug visokių jausmų.
Nebijokite būti vienišas, skirkite sau dėmesio, pažinkite save, pamatykite su visu skausmu ir grožiu. Atkreipkite dėmesį į savo jausmus įvairiose situacijose, į savo norus. Tapkite sau įdomus. O kai tapsite įdomus sau, patrauksite kito įdomaus žmogaus dėmesį, kurio nereikės užsidirbti ar nusipelnyti.
Sėkmės Jums,
Sigita”
“Pirmiausia pasižiūrėkime su kuo asocijuojasi pavasaris? Su gamtos atgijimu, žydėjimu, atsinaujinimu. Ir tie pokyčiai aplinkoje aidu atsiliepia kiekviename iš mūsų. Norisi, kad aplinkos harmonija, grožis įsilietų į vidų ir pajustume esantys gamtos dalis, norisi mylėti ir būti mylimam.
Tačiau kartais, beje, dažnai, mumyse susikaupę blokai, vidinės nuoskaudos, atskiria mus nuo bendros nuotaikos ir paryškina, kad, deja, mes neturime šalia žmogaus, kurį mylėtume, nevertiname savęs, dirbame nemėgstamą darbą. Ir tada tampa liūdna. Aplink vaikščiojančios susikibę porelės pabrėžia skausmingą artimo žmogus ilgesį. Ir kuo daugiau dėmesio skiriame savęs gailėjimui – tuo šis jausmas didėja ir kelia įtampą. Todėl dažnai šviesus ir laimingas metas sukelia daugiau kančios negu nykus ruduo.
Geriausia, ką galėtume padaryti – ne lyginti save su kitais, ne reikalauti iš savęs atitikimo kažkokiems standartams, o sutelkti dėmesį į tai, kokie esame sulaukę naujo pavasario. Leiskime sau džiaugtis, nepaisydami jokių ”bet….” Pavasario nereikia nusipelnyti. O kai nustosime save spausti, atsiras ir vidinė ramybė, ir artimas žmogus šalia, ir mėgiamas darbas. Juk pavasaris – stebuklingų permainų metas.”
“Mūsų bendravimas susijęs su tam tikrais poreikiais. Tikimės iš kitų dėmesio, pripažinimo, pagarbos, įvertinimo. Sudėtingame, nesklandžiame kontakte su kitu žmogumi nepatenkiname savo poreikių ir liekame nusivylę. Kartais negaudami to, ko norime, pradedame elgtis destruktyviai – šaukiame, grasiname, kritikuojame, ignoruojame, paslapčia kerštaujame. Dažnai tai abipusis procesas ir savo poreikių nepatenkina abu dalyviai. Kolegės dalį paliekame narplioti jai pačiai, grįžkime prie jūsų.
Tai, kad norite pakeisti situaciją, yra pirmasis žingsnis.
2 žingsnis. Atkreipkite dėmesį į savo jausmus, kurie kyla bendraujant su šia kolege. Pyktis, baimė, nusivylimas, pavydas, nepasitikėjimas? Būkite nuoširdi. Gal tai ne vienas jausmas, o kelių jausmų mišinys. Atraskite visus.
3 žingsnis. Įvardinkite savo poreikius. Ko siekiate bendraudama? Nesakykite „nieko, noriu tik, kad normaliai susikalbėtume“. Pasižiūrėkite į save atidžiau. Visi mes siekiame.
4 žingsnis. Suvokusi savo jausmus ir poreikius atrasite laisvę pasirinkti kaip reaguoti ir kokių veiksmų imtis:
-Galite pasikalbėkite su kolege, pasakydama, kad jaučiate įtampą bendraudama su ja, paklauskite ar ji taip pat jaučiasi ir kartu pasvarstykite ką galėtumėte pakeisti.
-Galite atkreipti dėmesį į kolegės veiksmus kiekvieną kartą kai tik ji jums paprieštaraus. Tiesiog konstatuokite. Be pykčio. Galbūt ji pati nemato kaip dažnai taip elgiasi.
-Galite išreikšti savo jausmus kolegei jums paprieštaravus – „mane žeidžia tavo pastabos“, „jaučiu pyktį“ ir pan. Taip leisite suprasti, kad toks bendravimas jums nemalonus.
-Galite sugalvoti tik jūsų situacijai tinkamą variantą.
Sėkmės. Sigita.”
“Nupieštas vaizdas kelia daug jausmų ir minčių. Ką šis paveikslas sukelia jums? Pykstate? Ką norėtumėte padaryti iš pykčio? Trenkti vadovui? Apšaukti jį? Atkeršyti – palikti patį dirbti viršvalandžių ir nieko nemokėti? Jeigu pažvelgtume dar atidžiau – ar po jūsų pykčiu neslypi nusivylimas, bejėgiškumas, pasimetimas, nerimas dėl ateities?
Jūsų vadovas taip pat žmogus. Todėl kai matome jo pyktį, agresyvumą, autoritarinį vadovavimą, išnaudojimą, – ypač jei prieš kurį laiką to nebuvo, – galime manyti, kad giliai giliai po visais išoriniais sluoksniais jis taip pat bijo, taip pat jaučiasi nesaugiai ir nerimauja, taip pat jaučia spaudimą ir įtampą. Iš aplinkos, iš savo viršininkų, iš darbuotojų. Nepavydėtina situacija visa tai suvaldyti.
Jeigu vadovas mokėtų atpažinti ką jaučia ir sugebėtų savo emocijas išreikšti, galėtų užmegzti nuoširdų ir palaikantį kontaktą su darbuotojais. Bendra jėga ir kalnus nuverčia. Su darbuotojų palaikymu, jų idėjomis, įsipareigojimu dėl savo įmonės lengviau būtų išgyventi šį nestabilų laikotarpį. Deja, emocijos – daugelio mūsų silpnoji vieta. Esame nepratę į jas kreipti dėmesio. Todėl ir tenka griebtis ekonominių rodiklių, etatų mažinimo, darbuotojų terorizavimo.
O ką galėtumėte padaryti jūs? Įvardinti ką jaučiate pati ir dalintis tais jausmais. Su artimaisiais, jei įmanoma – su kolegomis. Tai būtų proga vieni kitus labiau pažinti, suprasti ir palaikyti. O krizė anksčiau ar vėliau baigsis.
Sėkmės. Sigita.”