Straipsnis publikuotas žurnale „Natūralioji medicina: prie kavos“, 2014m. Liepa Nr. 7
„Didžiausia dovana vaikams yra ne žaislai ar jų kiekis, neribotas tėvų dėmesys ir rūpestis. Laimingiausi vaikai užauga vienas kitą mylinčių tėvų šeimoje“, – sako psichologė Jurgita Vozgirdaitė-Kučaitienė. Šį patarimą verta prisiminti visiems, auginantiems įvairaus amžiaus atžalas ir sprendžiantiems tarpusavio santykių sunkumus.
Kaltinimai neišgydo nevaisingumo
Turkų patarlė byloja: „Bevaikius kamuoja vienas rūpestis, tėvus – tūkstančiai širdgėlų.“ Iš tiesų tas vienas rūpestis gali sugriauti gyvenimą. Visuomenėje šeima neįsivaizduojama be vaikų. Ilgą laiką kartu gyvenančiai porai, nesusilaukiančiai atžalų, tenka ne tik atsakinėti į nemalonius smalsuolių klausimus apie šeimos pagausėjimą, bet ir gelbėti tarpusavio santykius. Kai ilgai nepavyksta pasiekti norimo tikslo, nereta pora pradeda jausti bejėgiškumą. Sutuoktiniai būna labiau pažeidžiami, nes ima atrodyti, kad gyvenimas nebevaldomas. Nevaisingumas sukelia krizę, lydimą nusivylimo, pykčio ir kaltės jausmų, ir gali tapti visas gyvenimo sritis persmelkiančiu rūpesčiu. Mylimieji kaltina save ir partnerį, neretai patiria lytinio gyvenimo sunkumų. Tyrimai rodo, kad bendravimas ir seksualiniai santykiai pirmaisiais nevaisingumo gydymo metais beveik nesikeičia, tačiau po trejų metų ypač pablogėja. Nuolatinis lytinių santykių planavimas porai sukelia papildomą stresą, apriboja spontaniškumą, lytiniai santykiai nebeteikia malonumo, tampa prievole. Lytinis aktas kiekvienąkart primena porai apie nevaisingumą. Tyrimai rodo, kad vaiko susilaukti negalinčių moterų emocinė būklė prilygsta sergančiųjų onkologinėmis ligomis ar patyrusių insultą būklei. Jos jaučiasi neatliekančios moters vaidmens, patiria kaltės jausmą, sumažėja jų savivertė. Kadangi vyrams nevaisingumas nėra pats didžiausias gyvenimo rūpestis, tai moterys gali priekaištauti dėl partnerių nejautrumo. Psichologai tikina, kad vyrų patiriamas stresas yra ne mažesnis nei moterų, tiesiog jie jo neparodo ir išgyvena kiek lengviau nei jų partnerės. Stipriosios lyties atstovai taip pat jaučiasi prarandantys vyriškumą, juos žeidžia aplinkinių reakcija, nesupratimas, pašaipios užuominos. Tiesa, pasitaiko, kad santykiai šeimoje tik sutvirtėja, bendra nelaimė verčia susitelkti.
Psichologės J. Vozgirdaitės-Kučaitienės komentaras
Iš tiesų bendravimas ir tvarkymasis su neišsipildžiusiais lūkesčiais labai priklauso nuo poros tarpusavio santykių ir jų stiprumo. Kuo stipresni santykiai, tuo brandžiau ir paprasčiau priimama realybė. Svarbu, kad bent vienas partneris dėl sunkumų nepradėtų kaltinti savęs, o tuo labiau mylimojo. Tai ypač kartina tarpusavio santykius, o mylimuosius atitolina vieną nuo kito. Svarbu suvokti, kad gamta nėra pavaldi žmogui. Jeigu noras susilaukti vaikų yra stiprus, svarbu būti kantriems ir kartu, palaikant vienam kitą, siekti svajonės. Šiuo laukimo etapu svarbu priimti ir suvokti savo jausmus, neignoruoti partnerio nevilties akimirkų, tiesiog kartu būti ir sulaukti, kol palengvės.
Kai vaikas jau pakeliui, šeimoje siaučia audros
Santykių ekspertai tikina, kad nuo pat pirmos mylimųjų minties apie kūdikį arba sužinojus, kad laukiamasi, tarpusavio santykiai gali pakrypti netikėta linkme. Dažniausiai tai mylimuosius suartina, sukelia euforiją, skatina kurti didesnius ateities planus. Tačiau po pirmosios euforijos bangos neretai nėščių moterų savijauta šiek tiek pablogėja, tad apie aistringus bučinius ir glamones vyrams bent trumpam tenka pamiršti. Tuomet mylimieji jaučiasi gana keistai: moters organizme siaučia hormonai, jos nuotaika būna nepastovi, o vyras nebespėja tenkinti dažnai nuomonę keičiančios mylimosios pageidavimų. Verta prisiminti, kad pagarba, meilė ir tarpusavio supratimas padeda išgyventi sunkius santykių etapus. Pasitaiko, kad nėščia moteris kaip tik tampa seksualiai aktyvesnė, o vyras vengia mylėtis, mat bijo sužeisti įsčiose esantį kūdikį. Tik tarpusavio pokalbis ir profesionalaus ginekologo patarimai gali padėti įveikti baimes ir nesusipratimus.
Psichologės J. Vozgirdaitės-Kučaitienės komentaras
Psichologo kabinete dažnai apsilanko porų, kurioms sunkiai sekasi vienam kitą girdėti, kiekvienas nori įrodyti tik savo tiesą. Nenoras pripažinti kito poreikių, jausmų, svajonių yra dažnas rūpestis. Kritika – didžiausias poros priešas, ypač kai siekiama pakeisti kitą. Viena iš svarbiausių užduočių yra suvokti, kad partneris nėra mylimojo nuosavybė. Kitaip tariant, jis gali norėti, jausti, trokšti ko kito nei partneris. Tai normalu. Labai dažna problema, kai vienas partneris ieško atsakymų, kaip išspręsti sunkumus, o kitas nusišalina. Tai ypač apsunkina poros santykius. Psichologo kabinete dažnai gvildenamas ir neištikimybės klausimas. Ieškoma priežasčių, atsakymų, galų gale – nusiraminimo.
Ko laukti, kai šeima vis gausėja?
Tik nedaugelis įvykių į namus gali atnešti tiek džiaugsmo ir kartu tiek sumaišties, kaip kūdikio gimimas. Neretai tėvai nesuvokia, kiek daug laiko ir jėgų reikalauja naujas narys. Namuose gali atsirasti daugiau įtampos, baimių, o mylimieji gali pradėti jausti nepasitenkinimą jausmais: romantika išgaruoja, o rutinos ir bemiegių naktų nualinti tėvai dažniau pradeda bartis dėl smulkmenų. Didžiosios Britanijos tyrėjams apklausus daugiau nei 200 porų, kurių amžiaus vidurkis siekė 26 metus, nustatyti skirtumai tarp auginančių vaikus ir bevaikių porų. Didesnė dalis respondentų (132 poros) per 8 santuokos metus susilaukė atžalos, mažesnė (86 poros) vaikų neturėjo. Pastebėta, kad susilaukusios vaikų poros gana greit patiria tarpusavio santykių sunkumų, negeba veiksmingai spręsti konfiktų (moterims tai pasireiškia iškart po gimdymo, o vyrams praėjus keliems mėnesiams), o poroms, kurios vaikų neturi, šie sunkumai vystosi pamažu. Įdomu, kad moterys, susilaukusios dukrų, greičiau nusivilia santykiais su vyru nei tos, kurios sūpuoja berniukus. Mat vyrai mieliau auklėja ir prižiūri sūnus nei dukras. Tyrimo autoriai teigia, kad vyrams lengviau užmegzti ryšį su vyriškosios lyties atžala. Natūralu, kad moteris po gimdymo daug laiko skiria vaikui, iš visų jėgų stengiasi suspėti atlikti visus darbus, tad dažniausiai nelieka kada puoselėti tarpusavio santykių. Vyrams sunku suvokti, kad sutuoktinės meilę, rūpestį ir laiką tenka dalintis su kitu asmeniu – nors tai bejėgis kūdikis, tačiau neretai jis tampa konkurentu. Tad dar laukiantis kūdikio kiekvienam vyrui patartina pratintis prie minties, kad mylimosios gyvenime jis nebebus vienintelis ir pats svarbiausias.
Santykiams neigiamos įtakos gali turėti moters veiklos pasikeitimas: įpratusi rūpintis karjera, pagimdžiusi moteris turi veiklą pristabdyti ir jaučiasi tarsi izoliuota nuo aplinkinio pasaulio. Kad ir kaip rūpestingai vaiku rūpintųsi vyras, jis vis tiek eina į darbą, o moteris nuolat sukasi toje pačioje aplinkoje – namuose su vaiku. Gražiosios lyties atstovės neretai jaučiasi vienišos, praradusios artimą ryšį su draugais ir kolegomis. Naujas gyvenimo ritmas – kai kūdikiu tenka rūpintis 24 val. per parą 7 dienas per savaitę – sekina ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Tyrimų duomenimis, maždaug du trečdaliai porų per trejus pirmuosius vaiko gyvenimo metus pajunta emocinio ir seksualinio bendravimo trūkumą. Nors po pirmojo vaiko dažna moteris pasižada daugiau negimdyti, tačiau pamiršus visus vargus ir vėl pastojus į pasaulį pasibeldžia nauja gyvybė. Jeigu pora išmoksta gražiai bendrauti, tuomet santykių sunkumų paprastai būna mažiau nei laukiantis pirmagimio. Tiems, kuriems pirmasis nėštumas ir vaiko auginimas buvo kančia, problemos gali dar paaštrėti. Kai kurie specialistai teigia, kad antras, trečias ir vėlesni nėštumai nesukelia tokių baimių, kaip pirmasis, tačiau sutuoktiniai vienas kitam gali skirti dar mažiau laiko, o tai gali juos dar labiau atitolinti. Auginančiai gausią šeimą porai gali kilti daugiau keblumų dėl pinigų.
Psichologės J. Vozgirdaitės-Kučaitienės komentaras
Porai susilaukus pirmosios atžalos iškyla vertės klausimas: ar vyras bus geras tėtis, o moteris – gera mama? Tai – nauji vaidmenys partnerių gyvenime ir svarbu į tai atkreipti dėmesį. Patartina ne tik mintimis pagirti savo partnerį už rūpestį vaiku, buvimą su juo, bet ir jam ar jai tai pasakyti. Gana dažnai partneriai įsivaizduoja, kad daugelis dalykų yra savaime suprantami, ir tikisi, kad jų mintys ir lūkesčiai bus „perskaityti“. Svarbu ne kaupti nuoskaudas, o apie jas kalbėti. Jokiu būdu ne kaltinamu tonu. Reikėtų tiesiog tikrinti savo prielaidas, ar teisingai suprantate vieną ar kitą partnerio elgesį, sakinį. Vos atsiradus vaikeliui pora patiria gedėjimo jausmus: „Daugiau niekada nebus taip, kaip dabar; nebus tiek laisvo laiko kartu, spontaniškų planų, ilgų vakarų dviese, kaip iki šiol.“ Svarbu leisti sau gedėti, kad šis etapas praeitų kuo sklandžiau, bet jokiu būdu negalima išgyventi atskirai. Abiem partneriams svarbu dalytis nuomonėmis, išsikalbėti. Tai leis greičiau pajausti tėvystės privalumus. Net 70 % porų patiria pasitenkinimo santuoka nuosmukį, atsirandantį vos gimus vaikeliui. Susilaukusi vaikelio pora patiria tarpusavio bendravimo, organizavimo, vertybių, požiūrio, rūpinimosi ir supratimo išbandymus. Tai normalu. Gana dažnai moterys pasineria į mamos vaidmenį, pamiršdamos žmonos, draugės, galų gale mylimosios vaidmenis. Jų tarsi nelieka. Esant tokiai situacijai, vyrai susitelkia į darbą, kur gali pajusti savo reikšmingumą ir svarbą. Svarbiausia – mamoms būti kantrioms ir dalytis vaiko priežiūrą su vyru. Vyro ir vaiko ryšys labai svarbus vaikui vystytis. Pora natūraliai daugiau laiko sutelkia į vaiko auginimą, tad mylimiesiems telieka vos trečdalis laiko pabūti kartu. Patariama bent kartą per savaitę porai praleisti laiką kartu ir tuomet nesikalbėti apie vaiką, jo auginimą ir kitus buitinius reikalus. Naudinga skirti laiko tik sau. Tai padės nenutolti partneriams vienam nuo kito, leis jausti mylimojo gyvenimo pulsą ir dalytis išgyvenamo laikotarpio jausmais.
Auginant paauglius, svarbu saugotis konfliktų.
Paauglių maištas, tėvų nežinojimas, kaip juos auklėti, kaip skiepyti vertybes, gali turėti įtakos tėvų santykiams. Neretai atžalų paauglystė tampa krize ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Tėvams gali būti sunku priimti paauglių atsiskyrimą, savarankiškumą, susitaikyti su tuo, kad vaikai turi savų paslapčių. Suaugusiesiems gali atrodyti, kad atžaloms jų visai nebereikia. Tiesa, šiuo periodu tėvai gali ne tik dažniau ginčytis, bet ir rasti daugiau laiko vienas kitam – juk vaikas jau beveik suaugęs, tad su mylimu partneriu galima dažniau praleisti romantiškų vakarų ar išsiruošti į išvyką.
Psichologės J. Vozgirdaitės-Kučaitienės komentaras
Žinoma, kad tėvų požiūris į auklėjimą, vertybių perteikimą gali skirtis. Tai neišvengiamai tampa poros ginčų priežastimi. Svarbiausia, kad šitų nesusipratimų, aiškinimųsi nematytų ir negirdėtų vaikai, nes jie, ypač paaugliai, gali tuo pasinaudoti. Svarbu tėvams požiūrių skirtumus aiškintis tik dviese ir siekti bendro sutarimo ar strategijos, kurios jie laikytųsi auklėdami vaikus. Vienas svarbiausių dalykų – tai išmokti girdėti kitą. Daugeliui atrodo, kad jie vieninteliai neišklausomi ir nesuprantami. Svarbu lavinti „klausą“: girdėti, ką sako partneris, o ne pabrėžti vien savo tiesą. Kitas žingsnis – išlavinus „klausą“ pabandyti suprasti kito požiūrį – kokie motyvai, patirtis ar žinios skatina žmogų mąstyti kitaip. Kitaip tariant, reikėtų trumpam pabūti kito kailyje. Kai abi pusės noriai bendradarbiauja – girdi, stengiasi suprasti vienas kitą, gali pripažinti savo klaidas – tuomet gimsta trečioji tiesa, o ji sutvirtina poros santykius.
Tuščias lizdas įspėja apie vienatvę
„Tuščio lizdo“ sindromui būdinga tai, kad gimdytojai turi susidoroti su daugybe kylančių jausmų: artėjančios senatvės, mirties, vienišumo baime, nerimu, kad bus niekam nereikalingi. Vaikų išėjimas iš namų sukelia dideles asmeninio gyvenimo permainas, sustiprėja vaikų auginimo metu priblėsusios problemos ir būties klausimai. Psichologai tikina, kad atsiskirti nuo vaiko ypač sunku mamoms, mat jos nesuvokia, kad vaikas yra atskira asmenybė. Tuo metu neretai sutuoktiniai išgyvena krizę, nes jiems reikia iš naujo pamatyti vienam kitą ne kaip mamą ir tėtį, bet kaip žmoną ir vyrą. Jie turi susirasti naujų atsakomybių, pareigų. Jie jaučia poreikį grįžti prie visuomeninio gyvenimo, atkurti santykius su draugais, jeigu tai buvo prislopinta, kol augo vaikai.
Psichologės J. Vozgirdaitės-Kučaitienės komentaras
Ypač aštriai „tuščio lizdo“ sindromą išgyvena tėvai, kurių visas gyvenimas sukosi apie vaikus, o mažieji buvo šeimos centras. Natūralu, kad likusius dviese tėvus pradeda kankinti slogūs jausmai, iš dalies pykstama ant vaikų, kad šie paliko tėvus ir namus. Augindami vaikus tėvai turėtų suvokti, kad didžiausia dovana atžaloms yra ne žaislai, jų kiekis ar neribotas dėmesys, rūpestis. Laimingiausi vaikai užauga vienas kitą mylinčių tėvų šeimoje. Todėl niekada nereikia pamiršti vienam kito ir būtinai skirti laiko tarpusavio santykiams stiprinti. Šias ir kitas poros santykių problemas spręsti būtina. Antraip partneriai tik susvetimėja ir galiausiai išsiskiria. Svarbu sunkumus apčiuopti kuo anksčiau, nes tuomet didesnė tikimybė juos išspręsti. Yra įvairių būdų – skaityti literatūros, dalyvauti seminaruose, siekti labiau pažinti save terapinėse grupėse ar tiesiog kreiptis į psichologą. Visi būdai geri, svarbiausia – veikti kartu.